Vaizduojama žmogaus kova už būvį, už teisę išlikti žmogumi net ir sunkiausiomis valandomis, kova už gyvybės kibirkštį, kurios negali užgesinti jokie negandų vėjai, kuri teberusena, iš kurios, jei esi žmogus, visad galėsi įpūsti ugnį. Romanas vaizduoja belaisvių dienas ir naktis vokiečių koncentracijos stovykloje, tačiau rašytojas pasakoja ne vien apie lagerį – tai mintys apie draugystę, ištikimybę, apie tikrą žmogiškumą ir tuos, kurie vargiai gali būti vadinami žmonėmis.

Gyvybės kibirkštis