Mėnulio dezertyrai“ turbūt bus pirmoji Romo Daugirdo knyga, kuri taip ryškiai išsiskiria ne tik mūsų poezijos, bet visų pirma paties poeto kūrybos kontekste. Pasitelkta XX amžiaus prancūzų modernistų Rene Charo, Charles‘o Peguy tradicija, mūsų lyrikoje dar nepažinta ir neišbandyta, ir tai jau savaime poetiniam kalbėjimui suteikia naujumo, netikėtumo. R. Daugirdas gerokai sąlygiškesnis ir net, sakyčiau, konceptualesnis už mūsų poetinės prozos pradininkus (Pertą Dirgėlą, Rimantą Černiauską), tad jo kūrybai taikytini tik poezijos kriterijai. Atsiradus siužeto užuomazgai (ar užuominai), išsilygina šiaip jau poetui būdingas drastiškas, dreskiantis meninis vaizdas, ir eilėraštis tampa atviresnis, komunikatyvesnis.

Knygą „Mėnulio dezertyrai“ galima skaityti ir nežinant ankstesnės poeto kūrybos – ji vientisa ir pakankamai uždara kaip savarankiška meninė sistema.

Prieš porą dešimtmečių Romas Daugirdas buvo bene svarbiausias jaunų ir jauniausių autorių „treneris“. Visai įmanoma, kad ir nauja jo poetika, nauja kokybė susilauks sekėjų.