Viljamo Sarojano apysaka „Mama, aš tave myliu“ skirta tiems, kurie ieško gyvenime šilumos ir jaukumo, kuriems nesvetima skaidri ir šviesi nostalgija, šeimyniniai – dukters ir motinos – santykiai, bendravimas, pasitikėjimas, meilė žmogui ir gamtai. Kūrinyje taip pat nevengiama kontrastų, problemiškų išsiskyrimo, neišsipildžiusių svajonių kupinos kasdienybės. Subtiliai paliečiamas ir teatro meno žmonių gyvenimas, priverčiantis susimąstyti, kada mes vaidiname, kokie esame iš tiesų, kiek skirtingų vaidmenų mes turime. Ar bažnyčia ir beisbolo stadionas yra toks pats teatras? Koks vaidmuo tenka motinai, auginančiai vaiką, kaip vaidinti suaugusįjį, ką reiškia būti vaiku? V. Sarojanas nesistengia moralizuoti, aiškinti, kas yra gyvenimas, kokia mūsų buvimo pasaulyje prasmė. Realistiškai sukurti personažai nuolat klausia ir kaip tik tai – gilūs klausimai – yra kertinis filosofijos akmuo.

1981 m. vėžiu sergančio rašytojo ištarti žodžiai: „Visi turi mirti, tačiau aš visada maniau, kad man bus padaryta išimtis“ beveik išsipildė. Po kūrėjo mirties jo personažai tebėra gyvi, jų pasaulis įdomus ir aktualus. Laike nedylantys kūriniai – tai liudijimas, kad susiduriame su nemaria literatūros klasika, kuri kaip olimpinis fakelas keliauja per ūgtelėjusių ir užaugusių skaitytojų rankas.