„Atmintyje iškilo ilgos žalių vynmedžių eilės, kiparisai ir saulės kepinamos smėlio spalvos akmeninės château, kuri kadaise buvo mano namai, sienos. Melsvos langinės buvo atidarytos, vėjelis atpūtė pušų ir jazminų kvapus, ir kažkur, minčių gilumoje, išgirdau balsą, dainuojantį Laredą."

„Madona čigonė“ – pasakojimas, kuriame telpa meilė, neapykanta, nostalgija, paslaptis ir stebuklas.

Prieš mirdama antikvarinių daiktų krautuvės Manhatane savininkė Anuk paprašo sūnaus Mišos dovanoti Metropoliteno meno muziejui neįkainojamą Ticiano paveikslą „Madona čigonė". Miša priblokštas: kaip jo motina paveldėjo tokį meno šedevrą? Ir kodėl jis, Miša, visą gyvenimą buvęs toks artimas mamai, apie paveikslą sužino tik jai gulint mirties patale? Sūnus ryžtasi išsiaiškinti tai, kas motinos nutylėta. Jis keliauja iš vienos šalies į kitą, susitikdamas su žmonėmis iš praeities ir pats mintimis į tą praeitį sugrįždamas. Metai išsivynioja jam prieš akis tarsi siūlų kamuolys, ir to siūlo vedamas jis sužino neįtikėtiną savo šeimos istoriją...

Šis nepaprastai jaudinantis pasakojimas ne tik atkuria sudėtingus Antrąjį pasaulinį karą patyrusių žmonių likimus, bet ir kelia kaltės, atleidimo, gėdos, tabu klausimus.