Tai daugiabriaunis, magiško kolorito, galbūt Džordžo Orvelo dvasios kūrinys – mirtinas šachmatų žaidimas su XX a. imperija, kurios absurdo aparatas, stovintis ant keturių molinių ramentų – 1. Prievartos 2. Melo 3. Sekimo totalinio 4. Baimės – genetiškai traiško Asmenybę, nuodija dvasią, galop Dievo kūrinį žmogų žaidėją paverčia išsigimeliu ir vergu, mąstytojų vadinamu įvairiai – zombiu, mutantu, homozoidu. Bet romano herojus, šachamtų žaidimo meistras Francas K. nenori kartoti išsigimėliškų Imperijos ėjimų ir bet kokios rūšies išsigimimui ir prievartai, nors ji būtų “švenčiausia ir palaiminta”, sako – Ne! Romanas metaforiškas, grotesko formos, kur po drastiškų žodžių, cinizmo, brutualumo, sarkazmo klodu blyksi būties gelmės, meilės vizija, vienatvė ir didelė žmogaus, kuris nenori pralaimėti, kova.