Baigtinės mirties šešėlis Vandos Juknaitės Šermenyse, užgoždamas laikinosios mirties formas, liudydamas amžinąją tamsą ir tylą, visgi nepasiglemžia šviesos, kurią romane įkūnija naujos gyvybės, vaiko gimimo stebuklas, kuris ir stebuklingas tuo, kad atsiranda iš nevilties, skausmo, savotiško pasmerktumo. Šis aspektas jungia „Šermenis“ su apysaka „Stiklo šalis“. Jeigu gyvybės metafora „Šermenyse“ yra iki skaudumo žalia žolė, jos kvapas, vilnijimas vėjyje, nepaprastas gyvybingumas, „Stiklo šalyje“ žolę keičia užšalęs vanduo, ledas. Tai dvi viena kitai priešingos ir kartu artimos žmogiškosios būties paralelės. „Šermenys“, savo sodria kalbėsena, tapybiškumu, tirštais gamtos vaizdais yra nors ir žeidžiamos, paniekinamos, bet visgi kunkuliuojančios, verdančios gyvybės pusėje. „Stiklo šalis“ – griežtas, lakoniškas, primenantis juodai baltą grafiką, ledo ir stiklo įvaizdžių rėminamas, kaustomas kūrinys. Sustingusi gyvybės akimirka, gyvybė žiemos metu, kuriai tarsi ir nelemta atšilti, atitirpti, išsiskleisti. Ši apysaka, ko gero, yra vienas talpiausių ir koncentruočiausių tekstų pastarojo dešimtmečio lietuvių prozoje, taupiomis ir negailestingomis detalėmis atskleidžiantis moters dramą, jos pasirinkimo galimybes.