Naujoji A.Jakučiūno knyga šaiposi. Ėmęs ją skaityti netrukus apsižiūri, kad pradėjai visai ne pirmu apsakymu. Negana to, paaiškėja, jog čia pateikta jo antra dalis, o pirmoji knyga dar baigiama. Ieškodamas vainiko pradžios, pirmojo žiedlapio (ar gali toks būti?), pamatai, kad ir tų žiedlapių, atsiprašau, puslapių numeracija pakrikusi: leidinys prasideda 121-u, baigiamas 120-u puslapiu, o kūrinys atitinkamai - devintu ir 235-u... knygos viduryje. Maža to, esama dviejų turinių, t. y. apsakymų sąrašų. Antrasis pateikiamas geltoname (kaip ir knygos nugarėlė) skirtuke. Beje, pavadinimai turiniuose surašyti skirtinga tvarka. Dar: į knygos viršelį įspraustas A.Jakučiūno fotoportretas (tai galima spėti iš kaklaskarės, neatskiriamos literatūros renginių detalės, mat rašytojo veidas netilpo). Tokį meninį sprendimą paaiškina knygos apibūdinimas paskutiniame puslapyje: „Apsakymus vienija bendras veikėjas ir jo beviltiškos pastangos suderinti savo emocinį, intelektinį turinį su siužeto, kurio dalis jis yra, tėkme.“ Taigi kančia, skausmai - herojus netelpa į siužetą, autorius - į viršelį, o kūrinys - į knygos formą. Ir dar ta geltona spalva... Šizofrenija, susidvejinimas, susitrejinimas: autoriaus, pasakotojo, personažo... Klasikinis atvejis. „Ne, - prieštarauja literatūrologė Jūratė Sprindytė, - kiekvienas sakinys paklūsta griežčiausiai logikai.“

Meninių priemonių rašytojas

Nė vienas, Rašytojų klubo kviečiamas pakalbėti apie naująją A.Jakučiūno knygą, jos neliaupsino. Žinoma, paskelbti autoritetingų vertintojų sprendimą ir apginti jų nuomonę teko komisijos sekretorei J.Sprindytei. Literatūrologė teigė, jog komisijos balsai pasiskirstę 4:1 A.Jakučiūno naudai, premijos autorius nusipelnęs už originalumą. „Šio kūrinio santykio su lietuvių literatūros tradicija beveik nėra“, - tvirtino ji ir pavadino A.Jakučiūną meninių priemonių rašytoju. Knyga papiktino J.Sprindytės kolegę, esą prozininko tekstas kaip pudingas ar kisielius - nuolat siūbuoja, juda, teka. Literatūrologės manymu, sąmonės srauto literatūra „Lalagės“ nepavadinsi, nes pasakotojas kontroliuoja kiekvieną minties krustelėjimą, kiekvieną žodį. A.Jakučiūnas, pasak jos, paneigė Sauliaus Tomo Kondroto teiginį, jog lietuvių kalba netinka jausmų niuansams, metafiziniams išgyvenimams, potyriams reikšti. „Knyga iki naujų ribų pastūmėja literatūros raiškos galimybes. Ji skirta literatūros gurmanams“, - aiškino J.Sprindytė.