Džono Irvingo, vieno populiariausių ir įdomiausių nūdienos amerikiečių rašytojo, „prekinis ženklas“ – mokėjimas su humoru kalbėti net apie tragiškus dalykus, domėjimasis žmonių santykių keistybėmis.

Pasaulis pagal Garpą, nuo pasirodymo 1978 m. sulaukęs daugiau nei 25-ių laidų, tebėra Dž. Irvingo prozos viršūnė. Tai romanas, kuriuos autorius teigia norėjęs „rimtuosius ne kartą prajuokinti, o jautresnes širdis - sugraudinti“. Jam pavyko abu tie dalykai ir dar vienas – priversti susimąstyti apie tokį priešišką ir nesaugų, absurdišką mūsų laikų pasaulį. 1998 m. Dž. Irvinas apibendrina, jog šis jo romanas – apie tėvo baimę dėl savo vaikų: „Toji baimė gyva net mažiausioje „Pasaulio pagal Garpą“ detalėje... Aš nesu netekęs vaiko. Tiesiog esu tėvas, turintis lakią vaizduotę. Ir vaizduotėje aš kasdien netenku savo vaikų.“