Tai eilėraščiai, gyvas nuostatas jėgiantys paversti skliauto properša, žiedų aistra, nutvieksta autoironijos, susitaikymo, meditacijos… Žodžiu, to, iš ko poezija šiaip jau ir randasi. Ne kuo kitu, o pačia kūryba Arvydas Genys šiuokart man pasirodė, vieno jo eilėraščio žodžiais, „peržengęs slenkstį“ – peržengęs savo išankstinio (tarsi) žinojimo, kaip rašoma poezija, slenkstį, – peržengęs savo paties intencijų ribas. Vadinasi, įžengęs baugion, bet vaisingon kūrybos nežinomybėn.
Vladas Braziūnas