Lenos Eltang proza – unikalus Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinys. Savita romano „Akmeniniai klevai“ kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleisdamos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio. Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kur aprašo gyvenimą. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.

Lena Eltang gimė tuometiniame Leningrade. 2003 m. išėjo pirmas jos eilėraščių rinkinys (jo įvadą parašė Tomas Venclova), vėliau dar keli, veikiai poetė ėmėsi ir prozos. Kaip prozininkę ją išgarsino jau pirmas romanas „Gervuogės ūgis“ (patekęs į premijos „Nacionalinis bestseleris“ trumpąjį sąrašą), o parašiusi antrą – „Akmeniniai klevai“ – autorė tapo pirmąja premijos „Naujoji rusų literatūra“ laureate. Nuo 1991 m. Lena Eltang gyvena Vilniuje.
Iki šiol Lietuvoje skelbta tik jos eilėraščių ir jų vertimų – „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Magnus Ducatus Poesis“ almanachuose.

Žmonės myli tave už tai, jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, [...] žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, peršokinėti suprantamas kėdes, aplenkti žinomus veidrodžių užutėkius. Žmonės nenoti matyti tuštumos tarp savęs ir kitų, jie užpildo ją karšta puria medžiaga - savo abejingumo avižiene, kondensuotu savo paaiškinamo dangaus pienu, dievai žino kuo užpildo, nė galvot nenoriu.