Kaip drįsti manyti, kad pažįsti mano širdį, jei nepažįsti net savosios?

Andrew Davidson (Endriu Deividsonas; g. 1969 m.) – Kanados rašytojas, kurio romanas „Chimera“, pasirodęs 2008 m., meistriškumu iš karto patraukė publikos ir kritikų dėmesį. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, išversta į daugiau kaip 30 kalbų.
Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo. Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga?

Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana.

„Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.