François-René de Chateaubriand (1768–1848), prancūzų romantizmo pradininkas, žymus politikas ir diplomatas, kilo iš senos ir kilmingos šeimos, kurios šaknys siekia tolimus viduramžius. Iš prigimties jautriam, melancholiškam jaunuoliui nemažą įtaką darė religinga motina, su kuria autorius skaudžiai išgyveno pasmerktumo nuotaikas, pasklidusias po revoliucijos XVIII amžiaus pabaigoje. Pakito kultūrinis šalies gyvenimas, sumenko intelektualų ir visuomenės šviesuolių veikla, ėmė plisti įvairios mistinės srovės.

Chateaubriand’o knygos „Ransė gyvenimas“ herojus – Armand Jean Le Bouthillier de Rancé (1625?–1700), garsus Prancūzijos sūnus, Trapistų ordino įkūrėjas ir abatas. Vis dėlto toks jis tapo tik perkopęs Kristaus amžių, o iki tolei iš širdies mėgavosi gyvenimu, bėgo nuo vienos moters prie kitos. Galiausiai herojus visko persisotina ir pasitraukia į vienuolyną, kuriame praleidžia antrąjį savo gyvenimo tarpsnį.

Taigi Ransė buvo labai prieštaringa asmenybė: palaidūnas ir lėbautojas, sulaukęs trisdešimt septynerių, virto nuolankiu ir pamaldžiu ordino broliu. Pirmą gyvenimo atkarpą jis praleido audringai ir iki dugno išgėrė savąją geidulių ir malonumų taurę ir tiktai mylimosios mirtis privertė sustoti ir pradėti naują tarpsnį. Ransė nusižemino, pasirinko ašutinę ir tikėjimą, nusprendė viską paaukoti Dangaus tėvui ir broliams...

Biografinis abato Ransė romanas tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir pažeria daug anų laikų istorijų, susijusių su tikromis asmenybėmis. Čia veikia karaliai ir karalienės, kunigaikščiai ir hercogienės, žymūs filosofai ir rašytojai, politikai ir bažnyčios tėvai, jų vaikai ir pavainikiai, draugai ir priešai, žmonos ir meilužės. Autorius pamažu traukia paslapčių šydą ir atskleidžia tikrąjį Prancūzijos visuomenės veidą.