Autorius vaikystės dienas dažnai leisdavo Lietuvoje prie Šešupės ir Jūros pakrantėse. Johanas studijavo meno istoriją, tapybą, muziką, domėjosi liaudies muzika ir lietuviškomis dainomis. Jo kūrybą lėmė ne tik lietuviška aplinka, to meto Mažosios Lietuvos gyventojų tautinis margumynas, bet ir karo audros nualinto žmogaus skaudi patirtis ir sielos žaizdos, palikusios randus visam gyvenimui. Personažai ir vaizdai – rašytojo supoetintoje Prūsijos arba Mažosios Lietuvos aplinkoje persipina su istoriniais įvykiais ir asmenimis. Tyrinėdamas istoriją, autorius mėgina veikti dabartį ir atspėti ateitį. Lietuviams ypač artima vienos Mažosios Lietuvos dalies (dabar jau atskilusios) žmonių – vokiečių ir Prūsijos tautinių mažumų santykių visuma.

Reikėtų aptarti J. Bobrovskio romano Lietuviški fortepijonai pavadinimo vertimo tikslumą. Atrodytų, kad turėtų būti ne fortepijonai, o klavyrai, nes romane kalbama apie labai seną Kristijono Donelaičio gyvenamą metą, kai fortepijonų dar nebuvo. Keistoka, kad šis lietuvių poezijos pradininkas būtų konstravęs ne klavyrus, o fortepijonus, lyg jo gyvenamieji metai perkeliami į šiuos laikus. Kam reikalingas toks sušiuolaikinimas?! O ir pats J. Bobrovskis turėjo seną klavyrą ar klavesiną.