Romano veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje, mieste, tikriausiai Lisabonoje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką.

Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams, bet skaitytojai stebi vieną apytuštę ligoninę, kuri per keletą dienų pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros.

Aklumas – ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma romane „Aklumas“.