Vytautai I tomas

Lietuvos istorija papasakota per tikras 4 Vytautų gyvenimo istorijas. Laikotarpis: nepriklausoma Lietuva, II pasaulinis karas, pokaris. Skaitydami persikelsite į realų to meto gyvenimą.
Bet ši knyga- kažkas nerealaus. Šitaip perpasakoti istoriją, perduoti keturis skirtingus požiūrius ir dar taip įtaigiai- lyg pats ten būtum ir matytum -nieko panašaus nesu matęs. Mūsų rašytojams ir juo labiau prisiminimams autoriams būdingas kategoriškumas. kas kokią pusę palaikė- tas iš tos varpinės ir rašo. O čia iš kelių varpinių ir tada supranti kad į tą patį įvykį ir reiškinį galima žiūrėti iš skirtingų pusių, ir tas požiūris gali skirtis nuo to, koks tavo santykis su tuo, iš kokios aplinkos tu atėjai, kokias vertybes namie gavai. Kitaip tariant, prie tiesios priartėjama labai arti, ne toli to, kiek apskritai prie jos įmanoma priartėti.

Atvirai pasakius, nežinau lietuviško analogo šiai knygai. Skaitai kaip romaną ir kartu įtari, kad daugeliu atveju šios istorijos yra tikros, neišgalvotos, ir veikėjai ir jų gyvenimai tikri. Ir tai dar labiau gilina knygos įtaigumą.
Na, ir plunksnos bei subtilaus jumoro jausmo, nei paslėptos autoironijos iš autoriaus neatimsi. Negali skaityti lūpų kampučiais nuolat nesišypsodamas. O tai stiprios knygos ženklas.. Vienintelė sunkesnė vieta yra įsiminti veikėjų siužeto linijas- kuri čia kurio, šiek tieki maišosi. Bet čia nedidelė bėda.

Jeigu būtų mano valia- įtraukčiau šią knygą į privalomos literatūros sąrašą vyresnių klasių moksleiviams. Perskaitę ją daugiau apie Smetoninę Lietuvą ir pokarį sužinotų, nei dabar iškalę iš vadovėlių kažkokias datas. Pajustų tikrą laikotarpio pulsą, geriau suprastų tame laikotarpyje gyvenusius žmones, turbūt dabar savo senelius.