Gilų pėdsaką lietuvių tautinės kultūros raidoje per trisdešimt savo veiklos metų XX amžiaus pradžioje paliko kunigas iš pašaukimo ir muzikologas, kompozitorius ir pedagogas iš profesijos Teodoras Brazys. Svari vieta jo interesų akiratyje teko mūsų dainuojamajai tautosakai, ypač liaudies dainų melodijoms, kurių kilmė, jo įsitikinimu, siekianti „indų-germanų priešistorinius laikus". O kelerius pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus jis, paveiktas nenumatytų gyvenimo pokyčių, buvo susiradęs tokią visuomeninės veiklos sritį, kurioje esamomis sąlygomis manė galįs kuo daugiau nuveikti gimtojo krašto labui ir kuri atitiko jo dvasinius poreikius - lig tol savo muzikinėje kūryboje naudojęsis ankstesnių tautosakos šaltinių medžiaga, dabar ėmėsi pats intensyviai užrašinėti liaudies dainas.
Jų rinkti vyko į ne per toliausiai nuo Vilniaus esančias grynai lietuviškas apylinkes.
Rezultatas - du didžiuliai kruopščiai užfiksuotų dainų su melodijomis pluoštai. Jas panaudoja moksliniuose darbuose, kai kurias harmonizuoja, nemažą dalį paskelbia. Patenka jų į įvairius leidinius ir vėlesniais laikais (pavyzdžiui, jų randame kone kiekviename Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamo Lietuvių, liaudies dainyno tome).
Atėjo laikas paskelbti visą šiuose pluoštuose esančią medžiagą. Ji, suskirstyta geografiniu principu, pateikiama trimis tomais. Pirmame tome sudėtos dainos, užrašytos Kaišiadorių-Trakų regione, antrame - Merkinės apylinkėje (padainuotos Ievos Krukoniūtės), trečiame - Varėnos ir Alytaus apylinkėse, taip pat po vieną kitą dainą - atokiose Lietuvos vietovėse.