Vilniaus elegijos. Boleslovos ir Edmundo Zdanovskių prieškario fotografijų kolekcija

Fotografijos istorikės ir albumo sudarytojos M. Matulytės teigimu, Pilies kalną, Trijų Kryžių paminklą, Katedrą, Šv. Mykolo, Šv. Kazimiero, Šv. Dvasios ir kitas bažnyčias Zdanovskiai „stebėjo“ kompleksiškai – nuo panoramų iki architektūrinių detalių, fotografijose suformuodami ir atpažinimo schemą, ir atskleisdami estetinį santykį su miestu. Kiekvieną bažnyčią jie visų pirmą pamatydavo ir parodydavo bendrame miestovaizdyje, atidengdavo jos iškilimą peizaže, pateikdavo lokalią vietą, pabrėždami eksterjero savitumą, charakterizuodami interjerą, atskleisdami jos istorinius slėpinius, bet čia pat išreikšdami ir ypatingą, tik jai vienai būdingą poetinę tonaciją. Pavyzdžiui, Šv. Dvasios bažnyčios ir dominikonų vienuolyno negatyvų komplektas išsamiai „papasakoja“ apie vieną vertingiausių Vilniaus architektūros paveldo objektų. Fotografai regi jį nuo Pilies kalno, pastebi bažnyčios kupolą nuo Stiklių gatvės, iš visų pusių (nuo Dominikonų gatvės ir iš vidinio vienuolyno kiemo) apeina barokinį fasadą, tyrinėja rokoko puošybą viduje, pagaliau nusileidžia į požemius ir atskleidžia kriptų turinį. Čia, panašu, menininkai siekė ne tik sukaupti kultūros istorijai vertingą informaciją, bet ir sukelti tam tikrą estetinį rezonansą – makabriški vaizdai (mumifikavęsi palaikai sustatyti į „šeimos“ kompoziciją) dar labiau įtvirtina metafizinę miesto pajautą.

Autorių pasirinkta idėjinė programa atitiko bendrą Vilniaus, kaip vieno reikšmingiausių dvasinių ir politinių židinių, sampratą, diegtą ir Varšuvoje, ir Kaune (tik savaip argumentuojant). Estetinis fotografijų sprendimas ir jų autorinė kolekcinė atranka atitinka nustatytas „pasakojimo“ apie Vilnių kūrimo taisykles, įteisintas tam laikui nemenka vaizdų ir tekstų sankaupa. Pirmasis ir vienintelis autoritetas fotografijos stilistikos srityje buvo Janas Bulhakas. Zdanovskiai beatodairiškai vadovavosi jo teorine baze ir nuorodomis, kaip fotografikas turi kurti meninę fotografiją (motyvo paieška, atvaizdo kompozicija, šviesos galia, technikos pasirinkimas, estetinė kultūra) ir ką ji turi išreikšti (tautinę savimonę). Kurdami miesto įvaizdį fotografai tęsė jau XIX a. įsigalėjusį Vilniaus romantizavimą, todėl suprantami ir be ypatingų pastangų „perskaitomi“ simboliniai ženklai tapo lenko ir lietuvės fotografų bendrine tapatybės išraiška.