Nepaisant unifikuojančio Vakarų meninių stilių ir sakralinės dailės kanonų poveikio, Lietuvos medinės šventovės yra labai savitos. Jų unikalumą formavo parapijos ir šalies įvykiai, bažnyčios globėjų bei fundatorių ambicijos ir meninis skonis, meistrų profesinės galimybės ir meninė išmonė.

Daugelis seniausių ir gražiausių, daugiausia dailės paveldo turinčių Lietuvos medinių bažnyčių yra Žemaitijoje – Beržore, Degučiuose, Lioliuose, Pikeliuose, Plateliuose ir kitur. Turtingesnėms parapijoms ar vienuolijoms priklausiusios sudėtingesnio plano bei tūrio bažnyčios (Lauksodžio, Alsėdžių) statytos gerai įgudusių, gal ir iš toliau atvykusių profesionalių statytojų, jų interjero įranga nepriekaištingo meninio lygio. Užnemunės ar ankstesnėse Vilniaus vyskupijos ribose esančios senosios medinės bažnyčios (Griškabūdžio, Prienų, Šešuolių, Tabariškių) artimesnės stilinei mūrinei architektūrai – jas veikiausiai projektavo Vilniaus regione dirbę profesionalūs architektai, statė ir puošė patyrę meistrai.

Leidinio autoriai siekė sukurti knygą, kurioje atsiskleistų įspūdingi, bet ir neįprasti gražiausių šventovių vaizdai. Todėl čia ne tik bendri eksterjero ir interjero vaizdai, bet ir daugybė dažnai nepastebimų dalykų: unikalūs altorių, sakyklų, vargonų dekoro drožiniai, kolonų, sienų, lubų fragmentai, išlaikę kirvio žymes, saviti rakursai, padedantys pajusti medinių šventyklų žavesį.
Išdėstyti svarbūs pristatomų bažnyčių istorijos momentai, aptarti eksterjero ir interjero bruožai, svarbiausieji dailės paminklai. Yra įžanginis straipsnis.

Aprašytos ir nufotografuotos 47 Lietuvos medinės bažnyčios.