Lewis’as Carrollis (1832–1898) – matematikas, rašytojas, fotografas. Garsiųjų knygų “Alisa stebuklų šalyje” ir “Alisa Veidrodžio karalystėje” autorius ir vienas keisčiausių savo laikų mąstytojų visą gyvenimą praleido kaip atsiskyrėlis. L. Carrollis (tikroji pavardė Charles Lutwidge Dodgson) studijavo Oksforde, vėliau ten dėstė matematiką ir logiką, tačiau tikroji jo aistra buvo literatūra ir fotografija. Visame pasaulyje išgarsėję jo kūriniai “Alisa stebuklų šalyje” ir “Alisa Veidrodžio karalystėje” laikomi pirmaisiais absurdo literatūros pavyzdžiais.

Tačiau L. Carrollio plunksnai dar priklauso ir “Silvija ir Brunas” – dvidešimt metų rašytas fėjų romanas, kuriame vaikiški Alisos nuotykiai perkeliami į suaugusiųjų aplinką. Ir vėl tas pats absurdas, žodžių žaismas ir neišsenkama fantazija. Tik pagrindiniai veikejai priklauso ne žmonių, o elfų ir fėjų pasauliui. Silvija ir Brunas, du nuoširdūs, protingi ir geri elfų vaikai, Stebuklandijoje patiria įvairiausių – mielų ir juokingų – nuotykių. O tuo metu Užlandijos karalystėje, kurios prototipas – Viktorijos laikų Anglija, du vyrai siekia tos pačios moters meilės. Du fantastiški pasauliai neatskiriamai susipynę; drauge su pasakotoju, patys to nejausdami, imame keliauti iš pasakos į realybę ir atgal. Iš Stebuklandijos, kur keistas Profesorius ir Kitas Profesorius auklėja išlepintą Pavaldovio sūnų, kur trenktas Sodininkas dainuoja absurdiškas ir juokingas daineles, – į Užlandiją, kur diskutuojama apie religiją, politiką ir matematiką. Ne veltui šiuo opus magnum žavėjosi Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce’as, Gilles Deleuze’as. “Silvija ir Brunas” Carrollio kūryboje užima tokią pačią vietą kaip “Finegano šermenys” – Joyce’o; pastarajame kūrinyje plėtojamos idėjos, kurias pirmą kartą pasiūlė Carrollis.