Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą: kaip atsikratyti akinių

Gerbiamasis skaitytojau!
Jūs laikote rankose knygą, kuri parašyta Jums, siekiant padėti atgauti regėjimą, pažadinti sieloje slypinčius gabumus ir realizuotis kaip Asmenybei. Bet būkite pasirengęs, jog nuo pirmųjų puslapių knyga Jus šokiruos, kels neigiamų emocijų audras: nepasitenkinimą, nedraugiškumą, rūstį, nuoskaudą, agresiją autoriaus adresu. Aš pasiruošęs visa tai atlaikyti. Dar daugiau, pasakysiu Jums, kad jeigu viskas taip ir bus, tai manau, jog mano užduotis įvykdyta. Iš anksto žinau: Jūs pasakysite, jog knygos taip nerašamos!!! Tai, kas leidžiama šnekamojoj kalboj, neleistina spausdintame leidinyje!!!
Kad visi šie įžeidinėjimai ir šiurkštumai vulgarūs ir nedaro garbės autoriui!!!
Kad egzistuoja tam tikros ribos, etikos ir moralės normos, kurių negalima peržengti dėl jokių aplinkybių, jokių pretekstų, ir niekas to pateisinti negali!!! Kad tą patį galima išdėstyti subtilia kalba, inteligentiškai paaiškinti, tada visi ir taip supras, ir t. t. Aš ir pats būčiau taip manęs prieš dvidešimt su viršum metų, kai buvau priklausomas nuo gydytojų, procedūrų, vaistų, nepritapęs gyvenime, žmogus be ateities, pagalvojantis netgi apie savižudybę. Taip! Buvo ir tokių akimirkų.
O ko Jūs norite iš pirmos grupės invalido, "pririšto" prie kraujo valymo aparato?! Šiaip ar taip - mirtininkas! Vos sulaukęs dvidešimties!
Oficialioji medicina tokios ligos negydo. Ligonis, baigiantis savo dienas, tik stebimas, palaikomas turimomis priemonėmis ir žiūrima, kaip jis lėtai gęsta.
Argi tai ne baisu?! Aš per daug vertinu gyvenimą, kad lankstyčiausi ir keliaklupsčiaučiau, kai paprasčiausiai nėra laiko, kai reikia skubiai padėti Jums išsilaisvinti iš grandinių, laikančių ligų ir neišsipildymo pelkėje. Jūs blaškotės, kažką veikiate, kažkur nuolatos skubate, bet neleidžiate sau nė minutėlę sustoti ir susimąstyti: "O kam visa tai? Kur aš einu, ir kas po manęs liks?" Nors sielos gelmėje, kažkur labai giliai, kažkas nejučiom vis dėlto atsišaukia skausmingai, kad viskas kažkaip ne taip...
Bet nėra laiko! Reikia, reikia nuolatos kažkur bėgti. Vienintelis klausimas: kur ir dėl ko? Iš tikrųjų mes trypčiojame vietoje, vaikštome ratu ir patys to nepastebime. O visos pastangos grąžina į pradinę padėtį. Kaip tik dėl to, kad Jūs baigtumėte šį beprasmišką žygį užburtų problemų ir nesėkmių ratu, aš tyčia išmušu Jus iš vėžių. Tokia yra metodo esmė. Tai regėjimo atgavimo metodas taikant valingą emocinę prievartą savo atžvilgiu.
Dauguma žmonių emociškai susikaustę arba, tiksliau sakant, emociškai kastruoti. Vaikšto į darbą - iš darbo, į darbą - iš darbo. Kaip prisukamos lėlės. O visi išgyvenimai - viduje. Bet jeigu jau kas nors išsiveržia, tai neišvengiamai agresyviai. Mano užduotis - išvilkti lauk šį blogį, giliai lindintį ir ėdantį Jus iš vidaus. Jūs vaikštote su šiuo pūliniu sieloje, o jį reikia prapjauti ir išspausti pūlius lauk. Išvalyti! Tada atsivers sugebėjimas mąstyti, svajoti ir įkūnyti kas sumanyta, atsivers keliai. Labiausiai nenorėčiau, kad perskaitę knygą Jūs liktumėte abejingi, o juo labiau - su tais pačiais akiniais kaip dabar. Sąmoningai čia kurstomi emocijų svyravimai -tai chirurginis instrumentas.
Egzistuoja paprasta formulė: CHARAKTERIS IR LIKIMAS TOLYGŪS LIGAI. Vadinasi, jeigu žmogus serga hemorojumi, tai jo charakteris yra ..?
Tai patikrinta laiko ir praktinės patirties, ir asmeninės taip pat. Vadinasi, kad pakeistum sveikatą ir apskritai gyvenimą į gerąją pusę, reikia pakeisti charakterį, o vien įkalbinėjimais to nepasieksi. Charakteris perlydomas iš vidaus Jums tiesiogiai dalyvaujant. O aš atlieku tik katalizatoriaus vaidmenį. Tad pasiruoškite patiems netikėčiausiems ir netradiciniams spaudos leidinyje išpuoliams Jūsų adresu. Jūsų viduje įkalintas didžiulis deimantas. Telieka tik jį surasti, nušlifuoti ir padėti taip, kad jis sušvytėtų visomis savo briaunomis. Tada Jūs galėsite pažvelgti į viską kitomis akimis, išvysti naujus gyvenimo horizontus. O aš šiame kelyje pasirengęs Jums tarnauti! Gyvenimas - ne loks jau blogas ir sudėtingas dalykas. Jis toks, koks yra!