Švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstantmetį pasirodė nemažai straipsnių ir net knygų. Jose neretai pasitaiko įvairių netikslumų, ne tik šiaip jau neapsižiūrėjimo, įvairių „pagražinimų“, bet ir akivaizdžių klaidų, net prasimanymų. Be to, dažnai nepaisoma ano meto istorinės aplinkos arba ji neteisingai nušviečiama. Akademikas Zigmas Zinkevičius apie visa tai yra ne kartą rašęs. Šioje knygelėje tie dalykai apibendrinti, susisteminti ir papildyti naujų tyrimų duomenimis.
Knygelės turinį rodo jos skyrių pavadinimai: Krikščionybė ir Lietuva; Lietuvos krikščioninimas iš Rytų; Krikščionybės priartėjimas iš Vakarų; Krikščionybė ba?tų žemėse, Šv. Brunono misija; Kvedlinburgo analų įrašas; Slaviška Lietuvos vardo forma Lit(?)va ir šio vardo kilmė; Netimeras, Zebedenas ir kiti, Kur žuvo šv. Brunonas?, Lietuvių kalbos sfera ir kita.; Baigiamosios pastabos.
Lietuva iš Rytų yra gavusi seniausią lietuvišką bažnytinę terminiją (didžiųjų švenčių pavadinimus ir kt.), seniausią krikščionišką vardyną (pirmuosius krikštavardžius), tačiau ilgainiui Lietuvoje įsigalėjo ne beįsitvirtinanti Rytų apeigų krikščionybė, bet atėjusioji iš Vakarų. Pirmieji Vakarų misionieriai baltų kraštuose buvo šv. Ansgaras ir šv. Vaitiekus (Adalbertas). Jo pėdomis ėjo šv. Brunonas, kurio 1008–1009 m. misija knygelėje plačiai nagrinėjama.

Šventasis Brunonas ir Lietuva