Šiuo metu, kai Vakaruose religijos greitai tampa mados dalyku, įvaizdžio dalimi, reta knygų, kurios malšintų dvasingumo alkį, tačiau neįpareigotų, neprikištų ir nepamokslautų. Knygų, kurias būtų galima skaityti vėl ir vėl, atsiverčiant bet kurį puslapį. Knygų, kurios neįpareigotų pretenzingumu, o žavėtų savo minimalistine estetika.

Tokia knyga yra „Dzeno istorijos“, kurią sudarė ir įvadą parašė muzikantas ir poetas Domantas Razauskas.

Tai šmaikščių, liūdnų, o kartais ir žiaurių trumpučių, tačiau poetiškų dzenbudistinių istorijų rinkinys, papuoštas dailininkės Vidos Kabailienės piešiniais. Šios istorijos – nutikimai, kadaise nutikę dzeno vienuoliams, pokalbiai, pamąstymai. Kai kurie jų labai seni (VIII a.), kiti užrašyti Tolimuosiuose Rytuose praėjusio šimtmečio pradžioje.
Kalbėti apie dzeną - tai tas pats, kaip kalbėti apie pro debesis pasirodančią saulę. Savo esme dzenas yra tiesioginis patyrimas, o ne samprotavimai apie tiesioginį patyrimą. Čia labai tiktų prisiminti šiuolaikinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino mintį, kad Rytų minties raida nuo Vakarų iš esmės skiriasi tuo, jog Rytai duria pirštu į pačią žmogaus prigimtį, tuo metu kai Vakarai duria pirštu į šalia pakabintą plakatą su užrašu „Žmogaus prigimtis". Šis dūrimas į pačią prigimtį yra dzeno esmė. O Rytai ir Vakarai - ne tik geografinės, bet ir mentalinės sąvokos.

Taigi, viena vertus, piktasis meistras Mokugenas pasakytų: „Eik ir daryk, užuot tauškęs!" Juk dzenas yra neatskiriamas nuo kasdienės meditacijos. Negana to, dzenas ir yra pati kasdienė meditacija .

Antra vertus, dabar, kai apie dzeną parašyta gausybė knygų, kai tam tikri dzeno aspektai išplitę į daugumą mokslo sričių - nuo psichologijos iki ekonomikos - ir yra tapę savotišku (jau net nebe egzotišku) prieglobsčiu kryžių, kalavijų ir kompiuterių nuvargintam vakariečio protui, norisi kritiškai pažvelgti į dzeną ir demaskuoti kai kuriuos populiarius mitus.

Vakaruose tai, ką šiandien vadiname dzenu, dažnai tėra tik ištrauka iš konteksto, tam tikras savo reikmėms pritaikytas patogus psichoterapijos seansas, užsimerkiant ir atmetant tai, kas galėtų varginti racionalų, prie patogumų pripratusį vakarietį.

Taigi iš kasdienės meditacijos, griežto ritualo ir soteriologinės paskirties metodų taikymo dzenas tam tikrose erdvėse ir sluoksniuose dažnai virsta intelektualiu pokalbiu, žaviu pokštu, atsipūtimu po darbų, pasigyrimu gyvenimo būdo laidoje, vienu žodžiu - laisvalaikio, darbo arba įvaizdžio dalimi. Nesuvokiant, kad dalimi jis pagal savo prigimtį būti negali. Dzenas yra būtent tai, kas visas dalis sujungia į vieną.

Budizmo tyrinėtojas Robertas Sarfas pastebėjo, jog „lygmuo, iki kurio dzenas Europos ir Amerikos entuziastų buvo terapizuotas, pavertė jį, budizmo požiūriu, problema, o ne sprendimu".

Kas turima galvoje?

Mitai ir klaidingas, stereotipinis dzeno įsivaizdavimas, jo pritaikymas kokioms nors reikmėms, kuria tai, ką dzenas išties turėtų naikinti. Visa tai kyla iš įsigalėjusio ligoto vakarietiško (vėl mentalinė, ne geografinė kategorija) dichotominio mąstymo, egocentrizmo ir iš anksto užimtos teisingos, pirmaujančios pozicijos. Būtent iš tokios pozicijos vakarietis ėmė vertinti ir analizuoti budizmą, dėl tokios pozicijos atsirado daugybė gajų stereotipų.