Monografijoje nagrinėjamas neįgaliųjų dalinis, muzikinis ir poetinis ugdymas, akcentuojant praktinius sąveikos su specialiųjų poreikių ugdytiniais būdus. Reikšminga, kad ši edukacinė veikla siejama su meno terapijos galimybėmis, kurios mūsų šalyje ligi šiol mažai gvildentos. Tai pirma tokio pobūdžio monografija, liudijanti vis didėjantį atgimusios Lietuvos meno pedagogų dėmesį neįgaliųjų psichologinei reabilitacijai ir socializacijai, nes tinkamai parinkta meninė raiška ir jos formos yra optimali priemonė siekiant šio svarbaus ir reikšmingo tikslo.