Monografijoje "Skaitantis Vaižgantas" siekta iš arčiau pažvelgti į žinomo rašytojo, spaudos, visuomenės ir kultūros veikėjo, dvasininko Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) bičiulystę su knyga. Dar vaikystėje įskiepyta pagarba knygai Tumą lydėjo visą gyvenimą. Pats save laikė bibliofilu, kuriam knyga – ne pramoga, o svarbi būties dalis.

Knygoje "Skaitantis Vaižgantas" akcentuoti permainingi Vaižganto asmeninės bibliotekos kūrimo ir jos paveldo likimo istorijos bruožai, neaplenkiant jo intensyvios veiklos momentų, skirtų lietuviškos knygos vaidmens stiprinimui ir kitų bibliotekų labui, sėkmingų archyvaro ir muziejininko užmojų.
Atsižvelgiant į paties Vaižganto skaitymo akiračius ir šio individualaus proceso ypatumus, nuosekliai analizuoti ir apibūdinti asmeninės bibliotekos turinio kontūrai.

Priedai supažindina su rekonstruoto asmeninės bibliotekos paveldo, Tumo testamentine valia patekusio į 1934 metais Vytauto Didžiojo universitete atidarytą Vaižganto muziejų, knygų ir periodinių leidinių sąrašais. Jie sudaryti remiantis dviem autentiškais šaltiniais – Vaižganto muziejaus knygų inventoriumi ir išlikusiu memorialinės bibliotekos paveldu.