Eglė žalčių karalienė IV. tomas. Tyrinėjimai, kitos žinios.

"Mitologiškoji „Eglės žalčių karalienės" pasaka yra pati gražiausioji ne tik mitologinių, bet ir visų lietuvių pasakų."
Viktoras Katilius

"Kol neturime geresnės teorijos, pasilieku prie savosios, kad Eglės pasaka yra indiškos kilmės. Keliaudama iš Indijos į šiaurę, ji perkeliavo Kazachstaną ir visą plačiąją Ukrainą, kol pasiekė Lietuvą. Tačiau dar niekur neteko užtikti šios pasakos taip plačiai ir talentingai išvystytos, kaip lietuviuose."
Jonas Balys

"„Eglė" nėra tipiška pasaka, nors joje tobulai išlaikyta fantastikos ir realybės pusiausvyra, išplėtotos konstrukcijos darnumas, veiksmo dinamiškumas. Susiliesiiama su archajine epika, sakmės ir mito plotme, ji siekia jau aukštesnio - traginio minties grožio."
Donatas Sauka

"Galima hipotezė, kad „Eglė žalčių karalienė" aprašo senovinį, iš moters perspektyvos suvoktą ritualą, kuriame moteris užima centrinę vietą kaip tarpininkė tarp „sakralinės" ir „sekuliarinės" sferos."
Vytautas Kavolis

"Galime drąsiai teikti vieną išvadą: šios pasakos motyvai ir jų siužetinė struktūra atspindi gyvus liaudies tikėjimus, kurie baltams dar plačiai žinomi."
Elena Bradūnaitė

"Šiuo požiūriu mitą, apskritai paėmus, galima suvokti kaip pastangas suderinti, viena vertus, kosminius Žemės ir Vandens elementus, antra vertus, užmegzti ryšį tarp gvvųjų ir mirusiųjų. Šios pastangos nesėkmingos: riba tarp tų dviejų pasaulių neperžengiama. Tačiau Žemės gyventojų išdavystė nėra totali: ištikimybės Vandenų karaliui liudijimas yra gedinti žmona, kuri savo buvimu globoja augmeniją ir ją kasmet atnaujina: kita šios ištikimybės forma yra „vandeninė siela", kurią jūrų dievas kaip palikimą perdavė savo vaikams - medžiams."
Ada Martinkus