Knyga „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“ – tai pastanga dar kartą pažvelgti į ženklus ir simbolius, jų prasmę, kilmę bei tarpusavio sąsajas, aprėpti juos kaip visumą.

Tyrinėjant remiamasi lietuvių tautinės kultūros įžvalgomis, vis dėlto bandant simbolių nesusieti su kurios nors vienos kultūros ar religijos įtaka, tuo parodant jų visuotinumą visose senosiose kultūrose.

Knygoje „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“ aptariami ne tik svarbiausi geometriniai pavidalai – taškas, ratas, tiesė, kryžius, svastika, trikampis, kvadratas, šešiakampis, bet ir skaičių, spalvų, garsų, stichijų – ugnies, oro, žemės ir vandens – simbolika, laiko samprata, rasties sūkurys bei dieviškoji proporcija.

Iš pratarmės:
„ /.../ knygoje rasite viską, kas skaitytojus buvo sudominę skaitant „Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai“, – teksto „griaučiai“ liko tie patys, – bet atsirado daug naujų įžvalgų, pavyzdžių bei iliustracijų. /.../ Svarbiausia knygos mintis, pagrindinis „atradimas“, – tai, kas visiems žinoma tūkstantmečiais, tačiau kiekvienas sau turi atrasti asmeniškai, – Dievas yra didis Menininkas. Jis sukūrė Visatą – Visa Tai – nuostabiai gražiai ir paprastai, Jis nieko nepaslėpė. Visame Tame visur švyti ir skamba Jo Ženklai: Jis primena, rodo Save kiekvienoje snaigėje ir kiekvienoje galaktikoje. Jis yra Didysis Varpininkas, pirminiu kosminiu Virpesiu, Garsu, Žodžiu begaliniame Nieke pradėjęs beribį Viską, gūdžioje Tamsoje įžiebęs amžiną Šviesą. Jis kartu yra ir Ji, Didžioji Verpėja, iš pirminių Virpesių suverpusi kosminius mezginius, nuaudusi visatos audeklą... Varpininko varpas tebegaudžia ir Verpėjos verpalai dar nesibaigę. Mes, esantys čia pagal dievišką atvaizdą ir panašumą, – taip pat kūrėjai, pajėgūs atpažinti ir priimti mums dovanotus raštus, spalvas, garsus. Pabandykime.“