Kandidas, arba optimizmas (Candide, ou l'Optimisme) prancūzų filosofo ir rašytojo Voltero (Voltaire) apsakymas, parašytas 1759 m. Knyga pasirašyta pseudonimu Monsieur le docteur Ralph. Pagrindinė „Kandido“ tema – teleologinės istorijos koncepcijos kritika ir su tuo susijusios blogio problemos nagrinėjimas. Aštriai kritikuojama G. V. Leibnico (G. W. Leibnitz) „optimizmo“ filosofija, apeliuojant į individualią laisvę. Požiūris į individą kaip nieko nereiškiantį istorijos atžvilgiu Volteras atrodo per daug ciniškas. Tezė, kad esamas pasaulis yra geriausias iš visų galimų yra labiausiai kritikuojama ir pajuokiama visame kūrinyje. Pagal Leibnico ir Paskalio kritiką „Kandide“ yra ir socialinės kritikos bei utopijos elementų. Nors utopija kaip žanras nebuvo būdingas Volterui, tačiau siekdamas stipriau išreikšti socialinę kritiką tam tikrus jos elementus Volteras pasitelkia. Socialinė kritika apsakyme (dėl savo didelės apimties dažnai vadinamame romanu) išreikšta pakankamai aiškiai. Kritikuojami Europoje nuolat vykstantys žiaurūs karai, kūrinio herojaus kelias dažnai sutinkami sukčiai, apgavikai, plėšikai, piratai, todėl susidaro įspūdis, kad kitokių žmonių net nėra. Ypatingos kritikos susilaukia netolerancija, ypač būdinga Katalikų bažnyčiai, vienuoliams jėzuitams, tačiau nesvetima ir musulmonams. Voltero išsakoma socialinė kritika nėra nihilistinė. Siekdamas parodyti, kad neigimas nėra atsakas viskam, Volteras įveda Prokuratės, kuriam nėra jokių įdomių ir vertingų dalykų, personažą. Tuo parodoma, kad jeigu norima, tai visur galima matyti tik blogį ir dekadansą, o tikrai tobuli dalykai neegzistuoja, tačiau tai tėra išankstinės nuostatos sąlygotas vaizdas. Visuomeninio blogio nušvietimas „Kandide“ susijęs su Voltero požiūriu į religiją. Skelbdamas deizmą Volteras tikėjo, kad Dievas kaip pirminė priežastis egzistavo, tačiau vėliau į pasaulio raidą nesikišo. Gėrio ir blogio priežastys parodomos kaip žmonių žemiško veikimo pasaulyje išdava, tuo pačiu redukuojant Kūrėjo vaidmenį.