Romanas"Pomirtiniai užrašai" įtvirtina naują kryptį Mašado de Asizo kūryboje ir visoje brazilų literatūroje - kritinį realizmą. Autorius atsiliepia į svarbiausias epochos problemas, pateikia ištisą galeriją tipų, atstovaujančių įvairiems visuomenės sluoksniams. Čia herojus- didelių brazilijos visuomeninio gyvenimo pasikeitimų liudininkas, gimęs pačioje XIX a. pradžioje, kada Brazilija buvo tik atsilikusi, tamsi portugalų kolonija, jis sulaukia šalies nepriklausomybės paskelbimo, brazilų tautinės sąmonės pabudimo, bet dar jo jaunystės metais patriotinį pakilimą pakeičia nusivylimas kilniomis idėjomis, vyriausybės veikla: karai, suirutės, partijų rietenos toliau alina kraštą, trukdo jo ekonomikai ir kultūrinei pažangai. Šitomis sąlygomis ir formuojasi herojaus asnenybė, kuriai nesvetimos ir žmogiškosios aistros, visi polėkiai ir nuopuoliai, bręsta žmogus, kurio skeptiškas protas mato jį supančios tikrovės ydas, žmonių niekingumą,, ir kuris neiškyla virš jų, o sukasi tam pačiam verpete, kol pagaliau miršta, kupinas pagiežos "žemiškojo pasaulio tuštybei". Romanui pasirinkta savotiška išpažinties forma.