Camus Albert

Krytis

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

3.50 €

3.50
Būklė: Puiki
Miestas: Kaunas
Vartotojas

medeina
Parduodu

Skelbimo komentaras:
Nauja knyga.

Santrauka: Kalbėti apie Albero Kamiu (Albert Camus) asmenybę ir biografiją nelabai yra tikslo – ko gero neatsirastų tarp išsilavinusių žmonių nė vieno, kuris jaunystėje nėra skaitęs jo romanų „Svetimas“ ar „Krytis“ (kitur verčiamo “Nuopolis”), ar esė „Sizifo mitas“, o be to visada yra galimybė viską rasti internete. Alberas Kamiu (rašytojas, filosofas) ir jo romanas „Krytis“ (parašytas 1956 m.) kviečia skaitytoją išklausyti advokato Klamanso išpažintį, kartu su juo pasvarstyti pamatines žmogaus egzistencijos problemas – kaltės jausmą, laisvės, kaip didžiausios atsakomybės tekusios žmogui, idėją, atgailos būtinumą, visuomenės neįgalumą žvelgti į gyvenimą neveidmainiaujant, apie Dievo ir religijos reikšmės sumenkėjimą ar visišką išnykimą. Romanas – monologas. Romanas, kuriame viskas vyksta lėtai, nuosekliai, atidžiai dėliojant sakinius, siekiant, kad kiekviena eilutė atgręžtų skaitytoją į patį save: „Ir portretas, kurį tiesiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.“ Bet apie viską nuo pradžių. Ar įmanoma aprašyti knygos siužetą, kuriame kalba tik vienas žmogus? Kur vykstantis veiksmas taip persipina su prisiminimais, kad imi abejoti ar šalia pagrindinio veikėjo dar kažkas yra. O gal tai tiesiog seno, pavargusio žmogaus kliedėjimai, išsakomi keturioms sienoms? Kaip ten bebūtų, bet pasakojimas prasideda viename iš Amsterdamo barų „Mexico – City: „Ar nepasirodyčiau įkyrus pasiūlydamas tamstai savo paslaugas?“ Taip buvęs advokatas, o dabar „atgailaujantis teisėjas“ Žanas Batistas Klamansas kreipiasi į savo būsimą klausytoją. Klausytoją, kuris per penkias ateinančias dienas bus prikaustytas Klamanso pasakojimo, pasakojimo prilygstančio Šachrazados pasakoms iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, kuomet atsisveikinama pačioje įdomiausioje vietoje („Aš atsisveikinsiu su jumis prie šito tilto. Mat naktį niekuomet neinu per tiltą. Esu davęs tokį įžadą.“ ) Klamanso pasakojimas kupinas užuominų ir pažadų atskleisti kažkokią tiesą, pilnas intymiausių prisipažinimų pradedant darbiniais reikalai ir baigiant lovos reikalais. „Specializavausi nagrinėdamas kilnias bylas, gyniau našles ir našlaičius“ – taip savo advokato praktiką apibūdina Klamansas. Dar vienas įdomus dalykas aiškėja skaitant toliau – „stodavau jų [ nusikaltėlių ] ginti su vienintele sąlyga, kad jie būtų tikri žmogžudžiai, kaip laukiniai būna tikri laukiniai.“ O štai pastebėjimas apie meilę: „Būkime atlaidūs ir verčiau išsigimimu ar luošumu vadinkim įgimtą nesugebėjimą įžiūrėti meilėje daugiau nei fizinį aktą.“ Klamansas prisipažįsta, kad „gyvenau taip, kaip liepė mano prigimtis, o juk visi žinom, kad tai ir yra laimė“ ir įdomiai pabaigia – „nors visuotinės ramybės vardan mes kartais apsimetam smerkią tokią laisvę, vadindami egoizmu.“ Jis išdidžiai pareiškia, kad „gyvenimas mane išsirinko iš kitų tarpo ir lėmė man ilgą ir nuolatinę sėkmę“, „man nebuvo nuobodu, nes aš karaliavau“. Karaliavo iki to vakaro kai ant menų tilto per Seną „už mano nugaros pasigirdo juokas“, „pajutau, kaip daužosi širdis“ ir konstatuoja – „tai buvo tikras, natūralus, veik draugiškas juokas, kuris viską grąžina į savo vietas.“ Ką galėtų reikšti toks pasakymas „grąžina viską į savo vietas“? Klamansui grįžo prisiminimas apie įvykį, kuris įvyko anksčiau ant Karališkojo tilto, apie nuo jo į Senos gelmes įšokusią moterį, apie savo neveiksnumą šio įvykio metu: „tyla, stojusi staiga apmirusioje naktyje, atrodė begalinė. Norėjau bėgti, bet negalėjau pajudėti iš savo vietos“, „stovėjau nejudėdamas ir tebesiklausiau. Paskui lėtai nužingsniavau per lietų. Ir nieko neperspėjau.“ Kaltės nuslopinimas – tai ne jos nebuvimas, anksčiau ar vėliau ji grįžta su dar didesniu akmeniu ir prispaudžia visu savo sunkumu, nebeleidžia išsprūsti iki pat gyvenimo pabaigos. Klamansas pagaliau tai suvokia ir sugeba gyventi su šia našta – „esu įvarytas į kampą ir turiu su tuo susitaikyti. Galas šlovingam gyvenimui, bet galas ir niršuliui, ir mėšlungiškiems pasispardymams. Teks pasiduoti ir pripažinti savo kaltę.“ Nuo to momento, kai Klamansas papasakoja apie moterį nušokusią nuo tilto, jo pasakojimo tonas kiek keičiasi. Jame atsiranda daugiau filosofinių pastebėjimų ir viskas pradeda koncentruotis ties kaltės samprata. Klamansas pasakoja, ką reiškia „gyventi maiše“ – tai viduramžių bausmė, kuomet žmogus būdavo patalpinamas į požeminio kalėjimo vienutę, tai nebuvo paprasta vienutė, ji „skyrėsi nuo kitų gudriai apskaičiuotais matmenimis. Ji nebuvo tokia aukšta, kad atsistotum stačias, ir ne tokia ilga, kad išsitiestum gulsčias.“ Klamansas iškelia klausimą – „Kaip? Galima gyventi tokioje vienutėje ir būti nekaltam?“ ir galiausiai užbaigia: „Mes negalime nė apie vieną žmogų pasakyti, kad jis nekaltas; užtat neabejodami galime tvirtinti, kad visi mes kalti.“ Jūratės Baranovos “Filosofija ir literatūra; priešpriešos, paralelės, sankirtos“ taip rašoma apie romano pabaigą: „Tačiau romano pabaigoje prasiveržia nuoširdi atgaila žodžiais: „O mergaite, dar kartą šok į vandenį, kad turėčiau galimybę išgelbėti mus abu.“ Mes galėtume išpirkti savo kaltę, jei viskas kartotųsi. Gal kitą sykį pavyktų pasielgti taip, kaip norėtume būti pasielgę.“






medeina

(458)
  • Paskutinis prisijungimas: vakar
  • Viso knygų: 7,072
  • Skelbimas atnaujintas: praėjusį mėnesį
  • Nauja knyga.

Kaina: 3.50 EUR
Būklė: Puiki
Miestas: Kaunas

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

  • kristoollka• prieš 7 metus

    noreciau nusipirkti sia knyga :)

Panašūs skelbimai