Bijau visai ko kito - mano apskaičiavimai gali būti netikslūs, aš nepataikysiu į Marso traukos sferą - prašausiu pro šalį. Atsargų man pakaks ilgam. Ir taip - skrendu tamsoj. Priešaky spindi žvaigždė. Po tūkstančio metų sustingęs mano lavonas įskris į ugninius jos okeanus. Bet tos ilgos dienos, kol aš dar būsų gyvas - ilgos beviltiško nusiminimo dienos - vienui vienas visoje visatoje! Tai iš tikrųjų baisu. Labai nesinori skristi vienam.

Aelita