Vienas geriausių vengrų rašytojo D.Iješo kūrinių - "Šandoras Petefis" (1936). Tai ir poeto (1823-1849) biografija, ir kūrybos bei epochos analizė.
XIX amžiaus hortistinėje Vengrijoje Petefio balsas nuskamba kaip iššūkis klestinčiai salonų poezijai. Jo eilės tampa populiarios paprastų žmonių tarpe, daugelis eilėraščių virsta liaudies dainomis.
1847 metais Petefis ima vadovauti organizacijai "Jaunoji Vengrija", prisideda prie buržuazinės demokratinės revoliucijos programos "12 punktų" sukūrimo. Kartu su P.Vašvariu vadovauja 1848 m. kovo 15 d. revoliuciniam sukilimui Pešte ir Budoje. Jis pasisako už visišką feodalizmo likvidavimą, už dar didesnius revoliucijos užmojus, už nepriklausomos Vengrijos respublikos sukūrimą. Poetas tribūnas reikalauja, kad būtų visiškai įgyvendintos liaudies teisės. 1848 metais Petefis pats stoja į revoliucinės armijos gretas, pats kaunasi mūšiuose petys petin su revoliucionierium generolu J.Bemu ir tragiškai žūsta už tėvynę.
D.Iješas su kartėliu pastebi, kad reakcinėje hortistinėje Vengrijoje Šandoro Petefio svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Kartu jis primena skaitytojams, koks įžvalgus buvo Petefis, šaukęs liaudį į revoliucinę kovą, kokį didžiulį vaidmenį suvaidino jo kovingi eilėraščiai.
Knygoje daug vietos skiriama ir Petefio meilės lyrikai.