"Rašydamas atsiminimus, vis svarsčiau, kaip juos pavadinti. Mano rašymo stilius neįmantrus, paprastas, tai, regis, ir pavadinimas turėtų būti nesudėtingas. Gal tiktų - „Mano gyvenimas", nes pasakoju apie savo gyvenimą, jo keliuose sutiktus žmones. Lyg iš naujo išgyvenu mane lydėjusius įvykius, atgyja per metus kiek išblėsęs ryšys su mane supusiais žmonėmis, pradedu vėl su jais bendrauti. Tai žadina tiek daug emocijų...
Jau apie pusę amžiaus gyvenu pačioje sostinės širdyje, ir tai vis dar mane tebedžiugina. Kuo toliau, tuo labiau prisirišu prie Vilniaus, žaviuosi jo senamiesčio kiemų kameriškumu, barokiniais bažnyčių fasadais, miesto centre atgaivintu Bernardinų sodu su šalia tekančia sraunia Vilnele.
Kai išeinu į balkoną, kasdien atsiveria vis kitoks vaizdas: jis keičiasi ir nuo metų, ir nuo paros laiko, apšvietimo. Pro mano balkoną pražingsniuoja visi metų laikai: pavasarį prieš namą esančiame skverelyje pamatau iš įšalo prasikalančią pirmąją žolelę, Gedimino prospekto medžiuose - iš pritvinkusių pumpurų besiskleidžiančius pirmuosius žalius lapelius, vidurvasaryje per sausrą tie lapai ima geibti ir gelsti, o rudeniop, vėjo gūsių pagauti, skraido ore, kol galop nukrenta ant šaligatvio ir padengia jį geltonu apklotu. Žiemos rytais, gausiai pasnigus, iš balkono matau šaligatvio pakraščiuose kiemsargių sukrautas didžiules sniego krūvas... O kai išėjęs į balkoną Katedros aikštėje ir Gedimino prospekte išvystu į visas puses judančius krutančius žmones, mieste pulsuojantį gyvenimą - tas vaizdas man įlieja energijos, nuskaidrina nuotaiką.
Iš savo balkono su draugais ir pažįstamais regėjau daug Lietuvai reikšmingų įvykių: 400-osioms Universiteto metinėms skirtą eiseną, Šv. Kazimiero karsto grįžimą į katedrą, Dainų švenčių dalyvių smagias eisenas į Vingio parką, Jono Pauliaus II apsilankymą katedroje, Sausio 13-osios aukų laidotuves... O kiek čia kalėdinių eglučių būta, kiek šventinių fejerverkų kilo į dangų!.."
Rimgaudas Virgilijus Kazakevičius