Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską

Yra punktyrinių linijų ir linijų, kurios įrėžiamos su jėga ir įtampa. Mano tėčio – dailininko Stasio Krasausko – gyvenimo ir kūrybos linija buvo būtent tokia. Jautri, švari, muzikali, tiek klasikinė, tiek ekspresyvi, o deformacijos – grakščios ir harmoningos. Galbūt toks linijos pajautimas gimė su kūno laisvės pojūčiu slystant vandeniu, nes vanduo taip pat buvo Jo stichija. O temų skalė – svajinga vaikystė, jaunystės, grožio, meilės garbinimas, šeimos apoteozė – šiuolaikinio meno kontekste teigia tas tiesas, kurių raiškaus paprastumo ilgimės. Manau, kad gražiausias tėčio kūrinys ir buvo Jo paties gyvenimas. Kaip ir mūsų visų. Todėl nėra tiek skaudu, kai nutrūksta, jei sugebame jį išraižyti prasmingomis, turiningomis, pilnatvės kupinomis linijomis.