Driskius Klaudijus

Skaruliai

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

17 €

17.00
Būklė: Puiki
Miestas: Kaunas
Vartotojas

medeina
Parduodu

Skelbimo komentaras:
Naujas albumas

Santrauka: Pastaraisiais metais sulaukiame leidinių, kuriuose atskleidžiama sovietmečiu netoleruota, o dabar naujai atrandama Lietuvos miestelių ir kaimų, juose išlikusių kultūros paminklų istorija. Nedideli konkretaus regiono praeities fragmentai aktualūs ne tik vietos žmonėms. Lokaliuose tyrimuose kartais idealiai skleidžiasi vadinamoji mikroistorija, kuri sukonkretina ir pagyvina mūsų suvokimą apie bendriausius ilgalaikius visuomenės raidos procesus, teikia medžiagos Lietuvos socialinių santykių, religijos, kultūros, meno, papročių, kasdienybės istorijos tyrinėjimams. 2010 m. pasirodė reprezentatyvi knyga „Skaruliai“, skirta kadaise garsios, o dabar išnykusios gyvenvietės istorijai. Knygos įkvėpėjas ir rėmėjas – AB „Achemos grupė“ prezidentas Bronislovas Lubys, moksliniam darbui sutelkęs aukšto lygio profesionalų pajėgas. Leidinio sudarytojas ir fotografas – Klaudijus Driskius. Tekstų autoriai – dailėtyrininkai Marija Matušakaitė ir Vidmantas Jankauskas. Humanitarinių mokslų tiriamojo projekto inicijavimas ir finansavimas Lietuvos verslo sluoksniuose –­ retas reiškinys, tikėtina, prognozuojantis optimistines tarpusavio santykių tendencijas. Džiugina tai, kad dėmesys ir lėšos skirti ne kuriam nors prestižiniam, Lietuvos žiniasklaidoje gerai matomam, o toli nuo kasdienių aktualijų šurmulio esančiam, bet brangintinam Lietuvos kultūros objektui –­ iš Lietuvos žemėlapių prapuolusiems Skaruliams. Gražią „Achemos grupės“ iniciatyvą galima būtų traktuoti kaip tam tikrą skolos grąžinimą – gamyklos statyba sovietmečiu sunaikino senąjį kaimą. Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kreipimesi rašoma, kad tai knyga, „kurioje rasi vienos Lietuvos gyvenvietės penkių šimtmečių istoriją ir įamžintą paskutinį paminklą – Skarulių Šv. Onos bažnyčią“. Pirmojoje knygos dalyje V. Jankauskas apžvelgia Skarulių dvaro, kaimo ir parapijos istoriją, pasitelkdamas daug įvairiausio pobūdžio, skirtingo laikotarpio archyvinių šaltinių ir publikacijų. Rašant naudotasi ir skaruliečio, dabar Vilniuje gyvenančio Alfredo Samerdoko kruopščiai surinkta istorine medžiaga apie kaimą ir jo gyventojus. Tai pirmasis bandymas nuosekliai pristatyti ilgaamžę kadaise garsaus kaimo praeitį. Perskaičius knygą, darosi aišku, kodėl šiandien ne kiekvienam žinoma vietovė 1613 m. Amsterdame išleistame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje pažymėta greta Kauno kaip reikšminga, didiko rūmus turėjusi gyvenvietė, svarba prilygstanti to meto Viduklei ar Ašmenai, arba kodėl XVII–XVIII a. vieneri Kauno miesto gynybinės sienos vartai turėjo Skarulių pavadinimą... Skarulių istorijos apžvalga pradedama 1522 m., kuomet Kauno pavieto bajorai, vykdydami sutuoktinių Mikalojaus ir Magdalenos Stankevičių valią, neseniai pastatytai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, šv. Jurgio, šv. Martyno, šv. Mikalojaus ir šv. Onos bažnyčiai užrašė gretimą Lipnikų dvarą. Daug vietos skiriama nuo XVI a. čia valdas turėjusiai Skarulskių giminei ir jos atstovui, kunigaikščio Jurgio Radvilos Našlaitėlio bendražygiui, šv. Karsto riteriui Andriejui Skarulskiui, apie 1620 m. pastačiusiam Skaruliuose naują mūrinę Šv. Onos titulo bažnyčią ir suteikusiam jai išlaikyti reikalingą fundaciją. Išsamiai pristatomas ir Kosakovskių giminės valdymo periodas XVIII a., atkreipiamas dėmesys į šimtmečio pabaigoje greta išaugusios Jonavos konkurenciją. Smulkiai aprašoma šios vietovės žemių valdų, jų savininkų kaita, minimi kaimų pavadinimai ir net juose gyvenusių valstiečių pavardės. Daugiausia vietos V. Jankausko atliktame tyrime skirta permainingai, dramatiškai XX a. istorijai, palikusiai nemažai autentiškų liudijimų archyviniuose dokumentuose, periodinėje spaudoje, amžininkų prisiminimuose ir fotografijose. Tekstas baigiamas 1962 m. nuotrauka, kurioje matoma Jonavos azotinių trąšų gamyklos statyba, pasmerkusi sunaikinimui bent penkis šimtmečius gyvavusį Skarulių kaimą. XVI a. siekianti Skarulių istorija paaiškina, kaip atsitiko, kad Lietuvos didmiesčio verta mūro bažnyčia XVII a. pr. buvo pastatyta nuošalioje, nors ir netoli Kauno buvusioje kaimo vietovėje. Antrojoje knygos dalyje dailėtyrininkė M. Matušakaitė pristato reikšmingiausias Skarulių meno vertybes: vėlyvojo Renesanso epochai priskirtiną gotikinės struktūros bažnyčios pastatą, seniausią Lietuvoje medinį renesansinį XVII a. pr. didįjį altorių, nedaug vėlyvesnį šoninį Išganytojo altorių, juose esančias skulptūras ir paveikslus. Trumpai apibūdinami ir kiti interjero įrenginiai, meninę vertę turintys liturginiai indai ir reikmenys, varpinėje kabantys varpai, net istoriškai reikšmingi antkapiniai paminklai šventoriuje. Remiantis turimais archyviniais šaltiniais, apžvelgiami interjero įrenginių ir bažnytinių reikmenų rinkinio pokyčiai XVII–XX amžiuje. M. Matušakaitė su jai būdingu jautrumu ir įžvalga ypač detaliai analizuoja altoriuose ir kitose bažnyčios vietose tebesančias renesansines ir barokines skulptūras – Nukryžiavimo grupę, apaštalų, kitų šventųjų atvaizdus. Knygoje sužinome apie kadaise auksuotomis karūnomis ir aptaisais dabintą, grafiko Aleksandro Tarasevičiaus 1685 m. raižinyje įamžintą, dabar prarastą maloningąjį Skarulių Švč. Mergelės Marijos paveikslą, aptaisais puoštą „Šv. Onos Pačios Trečiosios“ atvaizdą, dar XVIII a. kabojusį didžiajame altoriuje ir XIX a. vid. jį pakeitusį Romoje gyvenusio garsaus tapytojo Leopoldo Novotno kūrinį „Šv. Ona ir Joakimas moko Mariją“. Tokio aukšto meninio lygio dailės kūriniais Lietuvoje gali pasigirti vos viena kita provincijos bažnyčia, o Skarulių didysis altorius su skulptūromis ir drožtomis ornamentinėmis puošmenomis, Nukryžiavimo grupės ir dvylikos apaštalų skulptūrų kompleksas –­ unikalūs, analogų mūsų šalyje neturintys paveldo objektai. Svarbi knygos dalis – K. Driskiaus nuotraukos, kuriose užfiksuota Skarulių bažnyčia, jos architektūriniai elementai, tekste aptartosios meno vertybės ir nepaminėti, bet šventovės kasdienybę atspindintys daiktai. Į meno kūrinį žvelgta įvairiais, kartais netikėtais, architektūros ir jos detalių grožį, skulptūrinės plastikos išraišką geriausiai atskleidžiančiais rakursais, nevengta „atsitiktinai pamatytų“ zakristijos ar navos vaizdų. Peržvelgus leidinio fotografijas, apninka dvejopi jausmai. Liūdna, bet iliustracijų kokybė atskleidžia ir nepatenkinamą unikalaus kultūros paveldo būklę. Objektas pagal galimybes yra gražiai prižiūrimas bažnyčią administruojančių dvasininkų, juntamas parapijiečių ir skaruliečių dėmesys šventovei, spaudoje buvo rašyta, kad koncernas „Achemos grupė“ finansavo pastato stogo remontą. Tačiau ar vietos žmonių rūpesčio ir pastangų užtenka deramai prižiūrėti tokios aukštos meninės ir istorinės vertės kultūros paminklą? Ar tai – parapijos ir Jonavos savivaldybės kompetencija? Ar neturėtų tai būti prioritetinė visai Lietuvai svarbaus objekto restauravimo programa, inicijuota paveldosauga besirūpinančių valstybės institucijų? Profesionalių restauruotojų rankų prašosi parapijos pastangomis tvarkomi ir dažomi unikalieji XVII a. altoriai, nevykusiai savamokslio tapytojo atnaujintas titulinis didžiojo altoriaus paveikslas, neprofesionaliai sutvarkyti XVII a. fundatorių suolai, nežinia ką po storais perdažymų sluoksniais slepianti XVII a. sakykla ir XVIII a. krikštykla. Prieš kelerius metus dailėtyrininkės M. Matušakaitės iniciatyva buvo pradėtos restauruoti puikiosios XVII–XVIII a. skulptūros. Sutvarkytos 5 šventųjų figūros ir XVIII a. Nukryžiuotasis su vynmedžiu. Restauratorių teigimu, tuokart net nebuvo išspręstas jų polichromijos atnaujinimo klausimas, tikintis jį svarstyti po to, kai nuo visų skulptūrų bus nuvalyti vėlesni perdažymai. Pristigus atsakingųjų valios, kūrinių grupė liko pradėta, bet nebaigta restauruoti. O juk tai bažnyčia, kuri lankytina ne vien dėl maldos ir dvasinio susikaupimo. Jos architektūra ir meno vertybės daugelį po Lietuvą keliaujančių meno ir istorijos mėgėjų verstų sukti iš kelio, kaip 1918 m., kuomet Skaruliai patraukė pro šalį traukusių vokiečių karių dėmesį, privertė čia stabtelėti, fotografijomis ir piešiniais užfiksuoti bažnyčią bei jos interjerą, profesionaliai ją aprašyti ir publikuoti medžiagą Vilniuje leidžiamame vokiečių armijos laikraštyje. Mes, vykdami į svečias šalis, gėrėdamiesi Europos miestų kultūra, žavėdamiesi nedideliais išpuoselėtais jos miesteliais, kartu atsainiai žvelgiame į savą aplinką, savas kultūros vertybes, jų nepastebime, nesaugome ir netvarkome. Materialus kultūrinio paveldo prisikėlimas Lietuvoje atsilieka nuo istorija besidominčiųjų lūkesčių ir ją tyrinėjančiųjų pajėgumo. Lieka tikėtis, kad knygos, kurią arkivyskupas S. Tamkevičius pavadino nesunaikinamu paminklu Skarulių žmonėms, pasirodymas atkreips dėmesį į laiko pagailėtą materialųjį Skarulių paminklą –­ puikiąją Šv. Onos bažnyčią, tarsi praėjusių laikų miražas kylančią niūrokame gamyklos prieigų peizaže.






medeina

(458)
  • Paskutinis prisijungimas: prieš 3 val.
  • Viso knygų: 7,075
  • Skelbimas atnaujintas: prieš 3 savaites
  • Naujas albumas

Kaina: 17 EUR
Būklė: Puiki
Miestas: Kaunas

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai