Knygoje apžvelgiama Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vakaruose atsidūrusių ir vėliau ten išaugusių kelių kartų lietuvių dailininkų kūryba, apimanti 1944-1990 m. laikotarpį.

Didžiąją leidinio dalį sudaro Lietuvos dailėtyrininkų (Ingridos Korsakaitės, Viktoro Liutkaus, Laimos Laučkaitės ir Elonos Lubytės) apybraižos, esama ir dviejų išeivijos autorių - Genovaitė Kazokienė rašo apie Australijos dailininkus, Stasys Goštautas kalba apie platesnį išeivijos kontekstą, dailės vaidmenį jame.

Akcentuojami bendrieji lietuviškų tradicijų, tautinio tapatumo, Vakarų meno įvairių krypčių sandūros klausimai, aptariami išeivijos dailės, skulptūros ir grafikos modernėjimo procesai, šių meno krypčių sąveika su pasauliniu XX a. menu.

Leidinys buvo sumanytas dar Sąjūdžio laikais, atsigavus bendravimui su išeiviais, išaugus susidomėjimui išeivijos kultūra. Pagrindinis knygos rengimo darbas atliktas dar 1992-1994 m., todėl paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio išeivijos dailės reiškiniai nėra aptarti.

Išeivijos dailė