V. Dubas buvo aktyvus Laisvamanių etinės kultūros draugijos (LEKD) narys. Monografijoje „Voltaire“ analizuojami šio švietėjo literatūriniai ir istoriniai kūriniai. Ypač įdėmiai jis aptaria Voltero antikrikščioniškas pažiūras ir su jomis solidaruojasi. Knyga baigiama: „Daug kas mūsų klerikalų, iš girdų težiną apie Volterą, tikriau apie jo bedievišką vardą, kiekviena proga pabrėžia, kad jis ‚pasenęs XX amžiuje‘. Jei laisvos minties, teisingumo, žmogiškumo idealai, už kuriuos atkakliai kovojo Volteras, atrodo kai kam Lietuvoje ‚pasenusiais dalykais‘ – žinoma, nėr ko ginčytis“. Ši knyga pasitarnavo kovoje prieš klerikalizmą – 1937 m. J. Kairiūkštis išleido „Prof. V. Dubas. Volteras prieš krikščionybę“.
V. Dubas labai vertino Volterą už tai, kad tasai istorijos įvykius pradėjo aiškinti vien žemiškomis priežastimis. Pasaulio istorija – ne žydų tautos ir Europos, ne karų ir karalių, o civilizacijos, kultūros, žmonių papročių, prekybos, mokslo, meno, dvasios istorija. Bet V. Dubas nurodė ir prancūzų švietėjo ribotumą: „Pakeitęs ‚Dievo pirštą‘ žemiškais atsitiktinumais ir didžiųjų veikėjų milžiniška svarba istorijos bėgiui, jis supaprastino istoriją“.