Romano centre izraelietė Sara – moteris netekusi dviejų brangiausiųjų žmonių – vyro ir sūnaus, todėl svetima meile užpildanti vienatvės ertmes. Saros istorijoje reflektuojamos sunkios patirtys, o pats pasakojimas dvelkia švelniu liūdesiu ir ritmingumu. Karo, netiekties, tuštumos motyvai persekioja moterį, kuri dar tarsi laukia pokyčių savo gyvenime, nors giliai širdyje jau nieko nebesitiki ir jaučiasi gyva tik priminimais ir kūniškais malonumais – seksu ir šokiu basomis ant kilimo. Kas toji Sara – vien tik palikta moteris ištvirkėlė ar tautos istorijos įkūnytoja? Dar ir dabar to nežinau, tik jaučiu, kad vienoj reikšmėj Sara netilptų. Kapstytis po jos istoriją ieškant atsakymo – čia tikriausiai ir slypi vienas iš šios knygos skaitymo malonumų. Icchokas Meras pina pasakojimo gijas šokinėdamas laiku ir žingsnis po žingsnio išskleidžia (ne)eilinės moters, į kurios gyvenimą negailestingai įsibrovė istorija, patirtis.

I.Mero pasakojimo stilistika – kuklus, netgi taupus pasakojimo būdas primena poetinę prozą, tad „Paryžiaus splino“ mylėtojams ir „Žmogaus prie lyjančio lango“ skaitytojams galbūt patiks.