Prieš dešimt metus Violeta išvyko gyventi į Atlanto bangų skalaujamą Portugaliją. Pažintis su nauja šalimi, kultūra ir tradicijomis, keliavimas po miestelius ir kaimus, bendravimas su šios šalies žmonėmis, paskatino ją šratinuko bei fotoaparato pagalba sustabdyti ir išsaugoti unikaliausias gyvenimo akimirkas, įspūdingiausius vaizdus. Portugalai – be galo šilti žmonės. Jie moka džiaugtis mažiausiomis gyvenimo smulkmenomis, yra kupini gerumo ir pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Svetimšalis nepasijaus čia vienišas… Jei vietiniai nemokės pasakyti ar paaiškinti ko nors ta kalba, kuria yra šnekinami (tarkim, anglų kalba), bandys gestais parodyti ir paaiškinti ar paprašys šalia esančių žmonių padėti. O jei ištarsite bent keletą žodžių portugališkai, maloniai nustebinti ir pasigėrėdami jie ištars: „Kaip puikiai kalbi portugališkai!“

Per tuos metus buvo tiek daug gerų akimirkų, kad, regis, jau nebeturėčiau stebėtis portugalų gerumu, bet jie kaskart mane vis dar stebina, žavi, įkvepia jų dovanojamą gerumą skleisti aplink. Be galo didelį įspūdį paliko Algarvės (Pietų Portugalija) uolėta kranto juosta – eini ir aikčioji nuo gamtos sukurto grožio. Prabanga, karališka atmosfera alsuojanti Sintra ir mažyčiai, senovę primenantys miesteliukai, tokie kaip Monsantas, džiugina akis, glosto sielą ir apkabina ramybe. Iš didžiųjų miestų išskirčiau Portą – nuostabi architektūra, siauri nameliukai, už kiekvieno kampo laukia vis kas nors nauja ir neregėta. Be galo patinka Duero (Douro) upės slėniai. Vingiuojanti upė, apsupta slėniuose augančių vynuogienojų, yra tikra ramybės ir grožio oazė.

Didelį įspūdį paliko ir Aveiras (įsikūręs tarp Koimbros (Coimbra) ir Porto), kitaip dar vadinamas portugališkąja Venecija. Per miestą teka upė, o jos krantuose prisišvartavę spalvoti laiveliai („moliceiro“) yra maloni pramoga žmonėms. Anksčiau šie laiveliai buvo naudojami gabenti iš upės iškastam dumblui. Braga vadinama Portugalijos religine sostine. Turbūt todėl, kad joje palinkusi kaip kokia sena sena močiutė stovi daug visko gyvenime mačiusi, bet šilumą išlaikiusi seniausia Portugalijos katedra. Būtinai patarčiau apsilankyti ir Nazare – žvejų miestelyje. Paplūdimyje ant didžiulių padėklų džiūsta įvairiausios žuvys, o žvejų žmonos ar našlės sėdi ir pardavinėja jas praeiviams. Nebūna daug pirkėjų, bet jos kantriai sėdi: o gal kas nupirks? Be galo gražus Valensa do Minjo (Valença do Minho) miestukas. Senoji miesto dalis įsikūrusi galingoje tvirtovėje, nuo kurios atsiveria nepakartojamas Tujo (Tui) – Ispanijos miesto Galicijos provincijoje – vaizdas. Šiuos miestus skiria Minjo (Minho) upė.

"Kartą eidama gatvele pamačiau pro langą žiūrinčią moterį. Iš tolo švietė jos baltai pražilę plaukučiai ir ryškus raudonas megztukas. Sustojau ir paklausiau, ar galiu nufotografuoti. Kai baigiau, ji man liepė nenueiti. Atėjusi į kiemelį nusivedė mane aprodyti savo daržo, triušiukų, o vėliau pakvietė mane su vyru kartu švęsti Jonines. Man iki šiol skamba jos žodžiai: „Oi, čia susirenka daug daug žmonių. Mes – paprasti žmonės, bet vyno ir maisto užtenka kiekvienam... Portugalijoje penktadieniui atėjus, kad ir kokioje įstaigoje būtum, palinkėti puikaus savaitgalio yra nerašyta taisyklė. Ir niekada nepamiršiu vienos situacijos. Grįžusi į gimtinę penktadienio vakarą nuėjau į parduotuvę ir, įsidėjusi nusipirktus skanumynus į krepšelį, palinkėjau pardavėjai gero savaitgalio. Išgirdau ją tariant: „Jūs neįsivaizduojate, kaip man pakėlėte nuotaiką.“ Nustebusi pasakiau: „Bet aš juk nieko nepadariau.“ Ji atsakė: „Jūs man palinkėjote gero savaitgalio, o man, regis, tik to ir reikėjo – išgirsti šiuos žodžius.“ Man taip suspaudė širdį, kad nepajutau, kaip akys prisipildė ašarų: kiek nedaug tereikia sušildyti žmogaus širdžiai…“
Violeta Harvey

"Nuostabiai surašyta, nepaprastai smagi ir informatyvi knyga apie Portugaliją ir portugalus. Tikras kelionių gidas visiems besiruošiantiems į šią svetingą ir saulėtą šalį"
Keliautojas, žurnalistas Gerimantas Statinis