MINIATIŪRA

Lidija Meškaitytė subtiliomis akvarelės miniatiūromis sukurtą tylos, ramybės ir grožio pasaulį įliejo į lietuvių tautodailės palikimą. „Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės ir popieriaus gabalėlio,“ – yra sakiusi pati autorė. Pasak R. Budrio, – retas reiškinys, kai savamokslė pasiekia tokį aukštą meninės įtaigos lygį.

Autorė – nelengvo likimo, Rytprūsių lietuvininkų valstiečių dukra, atkūrusi miniatiūrose gimtojo Antšvenčių kaimo gamtos grožį.
Gimė ji 1927 m. Pagėgių apskr. Smalininkų valsčiaus Antšvenčių kaime. Tėvai – krašto senbuviai, išsaugoję valstietiškas tradicijas. Per šią žemę praėjo karai ir vėlesnės negandos. Likimas lėmė, kad reikėjo pasitraukti iš namų. Tuomet sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau vaikščiodama su ramentais pradėjo piešti. Iš pradžių kopijuodavo atvirukus ar žurnalų iliustracijas, o vėliau ėmėsi ir akvarelės. Mažuose paveikslėliuose ji, vaizduodama paukštį, vabalėlį ar uogų kekę, ne tik pakartojo natūrą, bet ir sugebėjo išreikšti motyvo nuotaiką, charakterį. Mačiusi karo baisumus, skurdą, pati likusi invalide, Lidija buvo užsisklendusi, daug laiko būdama namų erdvėje, bandė perteikti ją kūrinėliuose. Mikroskopinis, labai jautrus realizmas pirmą kartą platesnei visuomenės daliai buvo parodytas 1952 m., vykstant parodai Jurbarko rajone. Po to garsas apie įdomią dailininkę pasklido toli. Nuo 1956 m. ji tapo plačiau žinoma. kartu su metais keitėsi, erdvėjo, stiprėjo jos kūryba, stebindama profesionalius dailininkus. Atsirado peizažų, kaimo vaizdų, portretų, natiurmortų. 1966 m. L. Meškaitytė buvo priimta į Liaudies meno draugiją, dalyvavo jos rengiamose parodose. Mirė L. Meškaitytė 1993 m. Testamentu ji savo kolekciją padovanojo. Lietuvai.

"Miniatiūra. Lida Meškaitytė" - tai reprodukcijų rinkinys.