Vieną vakarą mergaitės tėtis išeina kasti duobės. Tokios gilios, kad net be dugno. Mergaitės galvoje zvimbia klausimų spiečius. Jai neramu, kad tėtis pradings, išsikasęs tunelį iki pat Afrikos – visai kaip senelis, kuris neseniai mirė.

Knygoje „Duobė" pasakojama mergaitės, netekusios senelio, istorija. Nors įvykiai nukelia į laikotarpį prieš keturis dešimtmečius, panašiai nutinka ir dabar. Gali skirtis apranga ar aplinka, tačiau duobė, kurią mumyse išrausia artimo žmogaus mirtis, yra to paties gylio ir pločio. Kuo ilgiau gyvename, tuo duobių mūsų kelyje daugiau. Jos reiškia ne tik tai, kad netekome, bet ir tai, kad mylėjome. Išeina žmonės, lieka prisiminimai. Kartais – neatsakyti klausimai. Nutinka ir taip, kad iš jų gimsta knygos. Galbūt jos padeda rasti atsakymus į klausimus. Ir užkasti duobę.

„Duobė" – vienuolikta Evelinos Daciūtės knyga vaikams. Rašytojos kūriniai yra įvertinti apdovanojimais Lietuvoje ir pasaulyje, knygos verčiamos į užsienio kalbas. 2020 m. jai įteiktas Globalios Lietuvos apdovanojimas už Lietuvos vardo garsinimą.