Žmogaus žvaigždė

Paėmus į rankas „Žmogaus žvaigždę“, abejonių nekyla – tai tikrai pati gražiausia 2004 metų knyga. O žinant jos priešistorę, galima ir patikslinti – tai puikus eilėraščiais iliustruotas piešinių albumas.

Ne šiaip piešinių. Šarūnas Leonavičius meistriškai iki smulkiausių detalių kuria stebuklų pasaulį. Sunku patikėti, kad tai tas pats pasaulis, kuriame kas rytą pabundi. Kiekvieną puslapį galima ilgėliausiai tyrinėti ir vis tiek koks nors žmogelis liks nepastebėtas, pasislėpęs už medžio arba susirangęs kriauklėje kikens į saują. Kokios šalies tas laivas, kurio vėliava iš tolo baltuoja? O Žiemos apsiaustas išmargintas miniatiūriniais žvejukais, matei?

Aidui Marčėnui šį kartą teko du sunkūs uždaviniai. Pirmas – parašyti tekstus, kurie atspindėtų ir papildytų sudėtingus piešinius. Antras - kurti vaikams. Poetas puikiai susidorojo su abiem uždaviniais: mažuosius eilėraščiai turėtų užburti melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, grynai poetine kalba.