Vampyriukas neturi likti vienas

Smagiai sąmojingai pasakojama istorija apie Vampyriuką prasideda tuo, kad šešiasdešimt septynerių metų (bet dar žaisminga) ponia Lizi, grįžusi iš sanatorijos namo, dainuodama puolė valyti trijų savaičių dulkes ir savo virtuvėje rado pagrindinį istorijos herojų. „Ne! Taip nebūna. Taip negali būti. O ko negali būti, to negali“ – sušuko ponia Lizi voratinklyje aptikusi mažytį vampyriuką. Atsipeikėjusi iš išgąsčio, ji nutaria nieko nepasakoti kaimynams ir ima vampyriuką maitinti iš lėlių buteliuko. Jūs klausiate kuo? Žinoma, pienu! „Kaip šauksi - taip ir atsilieps“, mano ponia Lizi ir neklysta. Vampyriukas auga, o kartu išryškėja ir viena nuostabi jo savybė – jis sugeba net patį baisiausią pikčiurną atversti geru žmogumi, tam žmogui visai nesuvokiant ir nepastebint. Kaip? Perskaitykite ir sužinosite.