Dievo karvyte, pasakyk: tradiciniai vaikų būrimai

„Dievo karvyte, pasakyk" – tradicinių vaikų būrimų rinktinė: maldelės į senojo lietuvių tikėjimo dievus, užkalbėjimai, būrimo dainelės, šūksniai ir kiti kerai. Šiuos paslaptimi dvelkiančius vaikų apeiginės tautosakos kūrinėlius tūkstančius metų kartojo ir dailino nežinomi kaimo svajokliai, šnekučiai ir poetai.

Knygelę sudaro du skyriai – „Meldžiam, giedam, klausinėjam" (maldelės, giesmelės, užkalbėjimai) ir „Būriam, kuriam iš kepurės" (darbo, buities, pramogų būrimai). Vaikų būrimai surankioti (jų užrašyta ir paskelbta palyginti nedaug) iš didelės rietuvės tautosakos, etnografijos ir kraštotyros leidinių.

Maldelės ir giesmelės dievaičiams, Dievo karvytės ir gegutės klausinėjimai, gyvatės ir vilko užkalbėjimai, ožio vedimo aplink beržą ceremonija bei daugelis kitų knygelėje spausdinamų vaikų būrimų atsirado labai tolimoje senovėje. Tais laikais vaikai linksmai šnekučiavo su gyvūnais ir paukščiais, valgė ir miegojo su žalčiukais, o nepamatyti raganos ar kokio baubo galėjo nebent visiškas išsižiojėlis. Tarp suaugusiųjų netikinčių kerais ir vaiduokliais, matyt, pasitaikydavę, nes daugiau kaip prieš 400 metų parašytame veikale „Apie žemaičių dievus“ Jonas Lasickis sako, kad tuomet kaukus matydavę tik tie, kurie tikėjo, jog šių turtus nešančių mažyčių barzdotų padarėlių iš viso būna.