„Dede Gorgudo sakmės" yra azerbaidžaniečių folkloro deimantas. Šis epas - vienas seniausių Azerbaidžano kalbos ir literatūros paminklų. Epas buvo sukurtas šiuolaikinėje Azerbaidžano teritorijoje, pirmieji jo užrašymai žinomi iš XI-XII amžių. Tačiau jie ligi šiolei nesurasti. Mus pasiekė šio epo užrašymai iš XV-XVI amžių. Vienas šio epo rankraštis saugomas Drezdene, o kitas Vatikano bibliotekoje.

,,Dede Gorgudo sakmės" susideda iš vieno pamokymo ir dvylikos sakmių. Šis didingas liaudies epas turi vientisą siužetą. Pamokyme kalbama apie patį Dede Gorgudą, o likusias sakmes jau pasakoja Dede Gorgudas. Beje, dede azerbaidžaniečių kalba reiškia tėvą, išminčių.

Sakmės panašios savo forma, tačiau skiriasi savo reikšmėmis. Kiekviena jų gali būti laikoma ir atskiru, išbaigtu kūriniu.

„Dede Gorgudo sakmės" ir savo meninėmis, ir kalbinėmis ypatybėmis - būdingas senovinio žanro pavyzdys. Jis vienija prozą ir poeziją, natūralų aprašymą ir fantastinę išmonę. Per daugelį amžių šis epas sugėrė aibę faktų ir įvykių, kurie jį papildė ir praturtino. Epe pasakojami įvykiai daugiausia yra iš to laikotarpio, kai vergovinius santykius Azerbaidžane keitė feodaliniai. Iš čia sužinome, kad IX amžiuje Azerbaidžane islamas dar nebuvo įsigalėjęs, žmonių galvosena labai siejosi su senaisiais gamtiniais tikėjimais. Daugely sakmių šventais laikomi tėvas, moteris, brolis, žirgas ir t. t.

Pagrindinė vieta skiriama didvyriškumo, tėvynės meilės jausmams. Epe sukurta daug įsimenančių herojų. Tai Salūras Galinas, jo sūnus Urūzas, chano Dirsos žmona gražuolė Buria chatun, pagaliau patsai - Dede Gorgudas. Dede Gorgudo vardas Azerbaidžane yra išmintingo senolio, liaudies mokytojo sinonimas. Su jo vardu liaudyje iš lūpų į lūpas sklinda daugybė pasakojimų. Pagal padavimus šis išmintingas ašugas palinkdavęs vardus naujagimiams. Kai kurie istoriniai šaltiniai tvirtina esą Dede Gorgudo kapas yra netoli dabartinio Derbento (iki XIX amžiaus vidurio Derbentas buvo vienas svarbiausių Azerbaidžano strateginių centrų).

„Dede Gorgudo sakmės", pradedant XIX amžiumi, ne kartą buvo verčiamos į kitas kalbas. Epas išverstas į vokiečių, turkų, anglų, italų, arabų ir rusų kalbas. Kūrinys, savo šaknimis labai susijęs su Azerbaidžano praeitimi, yra sykiu ir vienas senųjų tiurkų tautų, o sykiu ir visos žmonijos kultūros paminklų.

Šios sakmės pirmą kartą pasirodo lietuvių kalba. Vertimas iš originalo kalbos. Verčiant palikta kai kurie būdingi epui terminai ir realijos. Mums atrodo, kad šis epas padės lietuvių skaitytojui susipažinti su ryškiais azerbaidžaniečių istorijos ir buities puslapiais. Didieji tautosakos kūriniai yra geriausias raktas tautų psichologijai ir gyvenimo būdui pažinti.