Kūrinyje vaizduojamas Lietuvos kultūrai itin brangaus žmogaus, ilgamečio Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Levo Karsavino (1882-1952) tragiškas likimas, jo daugiabriaunė asmenybė ir pokario - kultūrinės kūrybos ir griovimo meto - atmosfera. Per pagrindinio veikėjo sąmonę ir jos fenomenus sukuriama kronikinė istorijos regimybė ir keleriopos tikrovės sferos. Išradingais plastiniais vaizdais veriasi asmens, atsidūrusio uždaroje erdvėje, sąmonės srautas, nuolat lydimas egzistencinių išgyvenimų.