Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė II“ knygos apžvalga

Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė II“ knygos apžvalga

Antroje „Petro imperatorė“ knygos dalyje Marta Skowrońska, caro Petro I žmona ir pirmoji Rusijos imperatorė Jekaterina I miršta ir paskutines dvylika savo gyvenimo valandų praleidžia prisimindama skaudžiausias ir iškiliausias akimirkas, padarytas klaidas ir jau seniai mirusius žmones. Kaip pirmoje dalyje, taip ir antroje – netrūksta necenzūrinės kalbos, nenugludintos aukštuomenės gyvenimo, daug alkoholio, mirčių, neteisybės, liūdesio na ir šiek tiek meilės. Pasakojimas dar niūresnis ir tamsesnis, keliantis nuostabą ir sužadinantis įvairiausius jausmus.

Vienareikšmiškai, Kristinos Sabaliauskaitės, kaip meno istorikės, kompetencija čia puikiai atsiskleidžia. Ji meistriškai aprašo ne tik neeilinės asmenybės gyvenimo istoriją, tačiau ir parodo šiek tiek tuometinio meno suvokimo, kultūros mentaliteto bei kokia XVIII a. buvo Rusija, kokie buvo jos žmonės ir kaip stipriai jie skyrėsi nuo Vakarų Europos gyventojų.

Valdžia

„Petro imperatorė II“ knygoje Jekaterina I jau seniai ne skalbėja ar sekso vergė, o teisėta caro Piterio I žmona, lydinti vyrą į mūšius, keliones ir iškilmingas puotas. Protu ir drąsa neatsiliekanti nuo valdovo, naujoji šalies šeimininkė kelionėse geba pelnyti Europos lyderių palankumą, kariuomenės simpatijas ir Piteris supranta, jog ji jam yra lygiavertė partnerė. Vis dėlto, niekam nevalia užgožti caro, o ypač moteriai. Vos tik valdovas pajusdavo, jog kažkas yra už jį geresnis, greitai primindavo kas čia svarbiausias.

“Štai taip, nieko nėra pasaulyje galingesnio už batiušką Piotrą Aleksejevičių – nori batiuška, ima ir apverčia visą mūsų baltą pasaulį aukštyn kojom, ir visi jam paklūsta“.

Nori to ar nenori, Jekaterina paklūsta vyru, kartu su juo keliauja palikus tik ką gimusius vaikus, kartu geria, pataikauja ir nuolaidžiauja.

Valdžios ir didybės manijos užtemdytas protas carą paverčia „antikristu“, „giltine“. Jis be gailesčio, net su pasimėgavimu kerta galvas savo priešams, tarp kurių yra ir artimi giminaičiai...

Rusijos žmonės tiki, jog būti arti caro, tai tas pats, kas būti arti pragaro ir mirties: „...arti caro – arti giltinės... Negi visos tos rusiškos keistos patarlės bylojo tiesą: daug žinosi – greit numirsi? Aukštai kilęs – žemai krisi? Būk tylesnis už vandenį, žemesnis už žolę“.

Tokia ir buvo Jekaterina I – tylesnė už vandenį ir žemesnė už žolę. Jei ne jos lankstumas ir gebėjimas patylėti, susitaikyti ar nusižeminti, ji nebūtų nugyvenusi tiek, kiek nugyveno, ir juolab nebūtų tapusi Rusijos imperatorė.

Mirtis

Pasakiški turtai ir titulai pagrindinei knygos herojei laimės, gaila, neatneša. Mirtis lydi skaitytoją nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių.

Jekaterina su metais perpranta Rusiją ir išmoksta gyventi šioje jau nebe svetimoje šalyje. Su metais Rusija net tampa jos dalimi. Moteris su ja tiesiog susigyvena: „Įpratau žvairuodama nebematyti to, ką buvau bejėgė pakeisti. Galbūt įmanomas ir sielos žvairumas“.

Pasirodo, prie visko priprantama ir dažnai vykstantys žiaurumai su laiku jai nebe atrodo tokie baisūs.  Net ir vaikų mirtys, kurios iš pradžių žudo iš vidaus, nebekelia žlugdančio skausmo.

Jekaterina tiki, jog Piteris yra lig kokia mirtina pelkė, pražudanti už menkiausias klaidas ir tempianti į prarają visus aplink save, o kadangi ji yra arčiausiai, kliūva jai labiausiai.

Tapus oficiali Rusijos carienė, ji tapo sotesnė, turtingesnė bei labiau gerbiama, tačiau gedulas ir baimė ją lanko dažniau nei laimė ar džiaugsmas.

Meilė

Viso pasakojimo metu kyla klausimas – ar Petras I ir Jekaterina I mylėjo vienas kitą? Tačiau ar įmanoma tikra meilė tarp visiškai skirtingų žmonių? Daugumą porų, kurios daug metų kartu gyvena, patiria visko: dienų, kai karštai myli vienas kitą, ir dienų, kai norisi nudėti vienas kitą... Tad galbūt jie tebuvo normali sutuoktinių pora? Aišku viena – jų santykiai buvo toksiški. XVIII a., vyravo didelė lyčių nelygybė. Moterys, tame tarpe ir carienės, tebuvo inkubatoriai vaikams gimdyti. Smurtauti buvo norma, svetimauti taip pat. Žinoma, meilės troško visi, tačiau jos suvokimas ir puoselėjimas buvo „šiek tiek“ kitoks nei šiandien.

Pabaigai

Romanas – ne iš lengvųjų, aprašyti įvykiai ne tik stebina, tačiau ir priverčia sustoti, pamąstyti, net pailsėti nuo aprašomų kažkada įvykusių baisybių, juk kūrinys paremtas autentiškais šaltiniais, išlikusiais laiškais ir išsamiais to laikmečio tyrimais.

Rodos, protu nesuvokiama, kaip moteris gali atlaikyti tiek skausmo ir neišprotėti, likti gyva. Tačiau gal XVIII a. moterys buvo ištvermingesnės nei šiandien? Dabar žmonės gyvena modernioje visuomenėje su puikiai išvystyta medicina, moterų teisės nėra ribojamos, tad ir kovoti už savo išlikimą nereikia taip įnirtingai... O kovų romane netrūksta: kovojama dėl žemės, gyvybės, meilės, galios ir valdžios. Visa knyga yra apie nuolatinę baimę, manipuliacijas bei bandymo išlikti žmogumi kraupioje caro aplinkoje.

Kas dar neskaitėte „Petro imperatorė“ abiejų knygos dalių, kviečiame pasinerti į praeitį ir paragauti bei įvertinti menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kūrybos. Abejingi neliksite, o išmoksite ir patirsite daug.