Skaitiniai

O ką vakarais rankoje laikai TU: knygą ar planšetę?

2016.11.30

Dar visai neseniai vaikai mokyklose rašė samprotaujamuosius rašinius, svarstydami, ar pakeis el. knygos popierines, ar vis dėlto ne, o skeptikai pranašavo, kad netruks sueiti 2020-iesiems ir mes nė neprisiminsime, ką reiškia eiti į knygyną ar biblioteką...

Kadangi tas apvalus skaičius jau praktiškai mina mums ant kulnų, nusprendžiau apsižvalgyti aplink: vėjuotą šeštadienio popietę nužingsniavau į savo mylimą gimtojo miesto biblioteką – radau tą pačią mielų akių rūbininkę, aukštą, savo veido bruožais indėnę primenančią bibliotekininkę ir tuos pačius – kelis, bet ištikimiausius jos lankytojus.

Po keleto dienų užsukau į bene didžiausią knygyną Lietuvoje – mano nustebimui, ten irgi niekas nepasikeitė: vaikai, lakstantys po kojomis, prie maisto gaminimo knygų stoviniuojančios šeimininkės, populiariausius bestselerius neapsisprendžiantiems pirkėjams siūlančios knygyno darbuotojos; panašu, kad popierinės knygos dar ne tik nemirė, o ir to padaryti toli gražu neketina. Ir nors beveik visi mano draugai prisipažino, kad dažniau knygas siunčiasi nei perka – juk taip labiau apsimoka, turbūt niekada gyvenime to nesuprasiu. Tai tas pats, kaip garaže turėti Multipla ir Porche, bet visur važinėti su Multipla – juk mažiau kuro ryja...

Turbūt ir tie, kurie ranka numojo į tūkstančius metų kurtą, perrašinėtą ir žmonių puoselėtą bei išsaugoti bandytą turtą, nesupras, ką reiškia skaityti, turėti, liesti, žiūrėti, kvėpinti ir mylėti tą tikrąją, popierinę knygą. Tad jei vis dėlto taip atsitiks, kad ateities kartos nė nebežinos, kam reikalingi knygų skirtukai ir kas tie tomai, pabandysiu bent paaiškinti, kodėl niekada knygų neiškeisčiau į skaitykles.
Kvapas. Nėra nieko malonesnio už naujos, ką tik įsigytos knygos kvapą. Kartais net nesinori jos pradėti skaityti – kad nenučiupinėtum ir jo nesugadintum. Dar mokykloje, gavusi naują vadovėlį, atsiversdavau jo vidurį ir puldavau tikrinti, ar jis neprarado savo šviežumu alsuojančio aromato – šiuo klausimu nepasikeičiau iki šiol, tik vadovėlius pakeitė romanai.

Vartymas. Jei nusiperku knygą su daug iliustracijų, negaliu atsispirti jų visų neperžiūrėjusi. Tarp pirštų slystantys knygos puslapiai ir nuostabūs vaizdai taip ir vilioja pasinerti į paslaptingą knygos pasaulį.

Prieš miegą. Ar esate kada pabudę su planšete ar kompiuteriu ant krūtinės? Jei taip, greičiausiai tik todėl, kad iki negalėjimo vartėte feisbuko ar Delfi puslapius arba dirbote. O kiek kartų su knyga pabudau aš? Nesuskaičiuojamą... Tas jausmas, kai akys lipte limpa ir raidės tiesiog dvejinasi, bet taip įdomu, kad greitai papurtai galvą, atmerki vieną akį ir bandai įskaityti eilutes. Geresnio vaisto nuo nemigos ar blogų minčių tikrai nerasite!

Dovana. Einat į gimtadienį ir nežinote, ką dovanoti? Pirkit knygą! Turbūt už jokią kitą dovaną man nėra taip nuoširdžiai dėkoję, kaip už knygą. Joks daiktas ar dovanų čekis nesuteiks tiek daug įspūdžių, gerų emocijų, patarimų ar nuotykių. Atvertus knygas atsiveria naujos galimybės, nauji keliai, nauji pamąstymai, nauja pasaulio samprata...

Skolinimasis. Niekas taip nesustiprina ryšio, kaip paskolinta knyga. O jei dar ji pasiskolinusiajam patiks – apie ką kalbėti turėsite metams į priekį. Tik labai svarbu nepamiršti, kiek jūsų knygų rado laikinus namus, nes kitaip į savus jos gali ir nebegrįžti.

Ieškojimas. Ieškoti tinkamos suknelės vakarėliui gali būti tikras vargas, geros knygos ieškojimas – puikus laisvalaikio praleidimas. Juk taip smagu, kai ateini nusipirkti klasikinio romano, o išeini su dviem detektyvais, siurrealistinių novelių rinkiniu ir idėjom, ką skaitysi ateinantį dešimtmetį. Įsisukus į anotacijų skaitymą, knygų vartymą ir pokalbius su malonia knygyno darbuotoja, pradedi tiesiog spirgėti noru aprėpti viską, o išėjus iš knygyno jauti, kad laikas buvo praleistas tikrai ne veltui.

Agnė

Komentarai:

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!