Iškalbingiau už tūkstantį žodžių, bet ne „Raffaello“ – KAS?

Šiandien minima Pasaulinė sveikinimosi diena eiliniam lietuviui greičiausiai sako tik tiek, kad tai
dar viena paminėkim, kas ant liežuvio galo diena, kurią, atseit, reikia švęsti. Iš tikrųjų,
pirmadieniais mus užklumpa kur kas svarbesni reikaliukai reikalai: tingisi keltis, norisi kitus
apkaltinti net ir dėl menkiausių asmeninių problemų (pavyzdžiui, nebeveikia kavos aparatas – kalta
mama, kuri vakar nepaskambino), erzina bendradarbiai ir, žinoma, būtina feisbuke pasidalinti
piktos išvaizdos katino nuotrauka su fraze apie tai, kaip jis nekenčia visko, kas juda...

Tačiau vertėtų pripažinti, kad sveikinimasis, nors ir savaime suprantamas dalykas, tampa
nykstančiu reiškiniu, galbūt net fenomenu. Sakot, nesąmonė, neįmanoma? Pabandykit prisiminti,
kada paskutinį kart sveikinotės ne todėl, kad reikia, o todėl, kad iš tiesų norėjote pasakyti „labas“?

Jei kalbėtume teoriškai, pasisveikinimas – tai pagarbos ir draugiškumo išraiška. Juo prasideda
diena ar pokalbis, o neatsakyti į pasveikinimą yra nemandagu tiek privačioje, tiek darbo sferoje.
Tačiau pradėkime nuo to, ką pasisveikinimas gali simbolizuoti iš tiesų: ne Vikipedijoje, ne tėvų
paaiškinimuose, kad nepasisveikinti su kaimynų tėvais nemandagu ir net ne lietuvių kalbos
žodynuose...

Kažkada net parduotuvėse, liftuose, gatvėse ar kirpyklose drąsiai šypsojęsi, linkčioję galvas ar
spaudę rankas nepažįstamiems, dabar žmonės, sutikę buvusį klasioką, darželio laikų meilę, kolegą,
su kuriuo kadaise dalinosi pietumis, ar net gydytoją, dar vakar išrašinėjusį vaistus nuo pūslelinės, –
ne tik nepasisveikina, bet ir stengiasi nusisukti ar pereiti į kitą gatvės pusę, kad tik netektų
prasilenkti. Nors ką jau čia, žmonės nebeištaria „labas“ ir savo buvusiems sutuoktiniams,
geriausiems draugams ar tiems, su kurias prieš savaitę gulėjo lovoje bei šnabždėjo niekada
nepamiršią šios nakties. Toks jausmas, kad kuo artimesnis tas žmogus kažkada buvo, tuo sunkiau
jam parodyti paprasčiausiai mandagų ir gražų gestą.

Tarsi to būtų maža, nukeliavę į darbą ir bendraudami su klientais, darbdaviais, kolegomis, kurių
širdyje neapkenčiame, ne tik pasisveikiname, bet ir nutaisome tokią dirbtinę, apsimestinę šypseną,
kad reikėtų stebėtis, kaip dar neatvėpo žandikaulis. Rašydami elektroninius laiškus, nepamirštame
pridėti su geriausiais linkėjimais, su visa pagarba, gražios dienos linkintys ir dar daugiau įmantrių,
mažybinių žodelių, o skambindami į įvairias valstybines įstaigas, taip paploniname balselį, kad iš
šono būtų sunku jį ir atpažinti...

Kas įvyksta grįžus namo? Užuot pasisveikinę, mylimąjį pasitinkame klausimu „kodėl neišnešei
šiukšlių“, skambindami draugui, vartojame visokius hello, zdarov, aloha, ką tu, o rašant žinutę, jau
seniai išrastas būdas, kaip įmanoma labiau atitolinantis nuo paprasto, žmogiškojo pasisveikinimo,
labas trumpinantis iki paprastų paprasčiausio raidžių junginio la.

Ir nereikia pulti teisintis, jog tokia mada, taip įprasta, taip smagiau. Įsivaizduokite, prieš Jus du
keliai: viename stovi Jūsų mylimasis, šeima, artimieji, draugų šutvė, o kitame – bendradarbiai,
kaimynai, bankininkai, policininkai ir kiti momentinės reikšmės žmogeliai, su kuriais taip
iškilmingai sveikinatės ir nulenkinėjate galvą; pas kuriuos eisite?

Tad pats metas prisiminti, kad mandagumas neatsiejamas su nuoširdumu ir tikra, neapsimestine
pagarba, o labiausiai jos nusipelnė tie, kurie šalia mūsų. Nepamirškite paprastų, smulkmeniškų,
tačiau labai svarbių ritualų, kurie sustiprina ryšį. Ne tik sveikinkitės, bet ir prie labas mylimajam
pridėkite ir bučinį, mamai – apkabinimą, draugams – plačią šypseną. Ir nors kartais labai sunku
praverti burną bei atrodo, kad gerklėje tarsi akmuo įstrigęs gumulas neleidžia pirmam senam
draugui ištarti sveikas, patikėkite, jo galvoje dedasi lygiai tas pats, tad pralaužę ledus ne tik patys
pajausite palengvėjimą, bet ir galbūt pakelsite jam nuotaiką visai dienai.

Agnė