Tai Henrio J. M. Nouweno slaptasis dienoraštis. Jis buvo rašomas sunkiausiu gyvenimo tarpsniu, autoriui staiga praradus savigarbą, norą gyventi ir dirbti, pojūtį, kad jis mylimas, ir viltį, dedamą į Dievą. Nors ir kankinamas baimės ir nevilties, jis vis dėlto sugebėjo rašyti dienoraštį, kasdien pasižymėdamas dvasinius priesakus sau pačiam, atkurdamas savo pokalbius su draugais ir rėmėjais. Daugiau kaip aštuonerius metus Nouwenas manė, kad tai, kas parašyta, pernelyg netašyta ir privatu, kad būtų galima dalytis su kitais. Vietoj to jis paskelbė Sūnaus palaidūno sugrįžimą, kuriame išdėstytos kai kurios įžvalgos, įgytos psichinės ir dvasinės krizės metu. Bet draugai ėmė klausinėti: „Kodėl slepi savo kančią nuo daugybės žmonių, subrandintų tavo dvasinių įžvalgų? Argi nepatirtų daugelis paguodos, sužinoję, kokia intriga buvo tavo vidinė kova?“ Aibei vyrų ir moterų, turinčių išgyventi skausmą dėl nutrūkusių santykių ar kenčiančių dėl mylimojo netekties, Vidinis meilės balsas įkvepia naujos drąsos, netgi naujos gyvybės. Henri J. M. Nouwen (Henris Nuvenas) buvo katalikų dvasininkas, dėstęs keliuose dvasiniuose institutuose ir universitetuose savo gimtuosiuose Nyderlanduose ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paskutinius gyvenimo metus praleido drauge su dvasinės ir fizinės negalios žmonėmis L’Arche Daybreak bendruomenėje (Torontas, Kanada). Parašė daug knygų apie dvasinį gyvenimą, tarp jų Sužeistas gydytojas (The Wounded Healer) ir Sūnaus palaidūno sugrįžimas (The Return of the Prodigal Son).