Sufizmas islamo civilizacijoje

Nūdien daug kalbama apie krikščioniškosios ir islamo civilizacijų sankirtą, pamirštant, kad modernioji civilizacija savo ateistiniu ir materialistiniu pavidalu nėra krikščioniška, o modernistinių ideologijų pavyzdžiu susiformavęs islamo fundamentalizmas anaiptol nėra tikra ir autentiška tradicinės islamo religijos bei kultūros raiška.

Todėl svarbu prisiminti, kad judaizmas, krikščionybė ir islamas išauga iš to paties apreiškimais bei pranašų institucija grindžiamo abraomiškosios mitologijos ir soteriologijos medžio, kurį savo gyvybiniais syvais augino ne tik religinis semitų entuziazmas, bet ir helėniškosios antikos kultūra, ypač Platono ir Aristotelio mokymus savitai sujungęs neoplatonizmas. Ekumeninę krikščionybės ir islamo suartėjimo prielaidą suteikti gali anaiptol ne vienpusis išorinis dogmatizmas (visada daugiau ar mažiau atspindintis politines ambicijas, taip pat keliantis kultūrinės, intelektinės arba dvasinės viršenybės klausimą), bet mistinio pakilimo, sielos atmainymo, dvasinės transformacijos tradicija. Islame šią išminties ir šventųjų (awliya) tradiciją atstovauja sufizmu vadinama giluminė islamo dimensija, kuri yra neatsiejama nuo išorinio religinio įstatymo, bet atskleidžia vidinę jo prasmę ir leidžia suvokti pamatinę mistinių judaizmo, krikščionybės, islamo ir helėniškosios antikos mokymų giminystę, jų bendrą ontologinį, kosmologinį, teurginį – simbolinį ir alcheminį pagrindą. Nepaisant skirtingų mitinių paradigmų bei teologinių principų, visos minėtosios religijos (universaliu filosofiniu ir metafiziniu intelektinių pradų lygmeniu) sudaro vientisą dvasinių metodų sistemą.

Todėl gilesnis sufizmo teorijos bei praktikos pažinimas leidžia dvasiškai suartinti islamą ir krikščionybę, nepaneigiant archetipinio bei istoriškai nulemto šių religijų savitumo, jų skirtingos mitinės – imaginacinės savivokos bei kultūros.